Jei esate iš tų žmonių, kurie į susitikimus atvyksta gerokai prieš laiką, greičiausiai jau esate sulaukę komentarų – „organizuotas žmogus“, „galima pasikliauti“. Tačiau psichologai siūlo pažvelgti giliau: šis iš pažiūros nekaltas įprotis gali atskleisti kur kas daugiau apie jūsų vidinį pasaulį nei manėte. Kartais tai ne tik punktualumo, bet ir emocinių poreikių ar net nerimo ženklas.
Laiko kontrolė: tikra ar tik iliuzija?
Pamenu, kaip kartą atvykau į darbo pokalbį pusvalandžiu per anksti – laukiau automobilyje, nes bijojau pasirodyti pernelyg uolus. Nuolatinis noras būti anksčiau dažnai siejamas su poreikiu kontroliuoti situaciją. Juk atvykus iš anksto, išvengi streso dėl kamščių, nenumatytų kliūčių ar vėlavimo. Taip susikuri iliuziją, kad valdai laiką – nors iš tiesų valdai tik savo nerimą.
Pasak psichologo Oliverio Burkemano, tai gali būti nesąmoningas bandymas apsisaugoti nuo gyvenimo netikrumo. Atvykimas anksčiau tampa kaip „emocinis šalmas“ – geriau palaukti, nei rizikuoti netikėtumais.
Noras patikti ir socialinis nerimas
Yra žmonių, kuriems vos mintis apie vėlavimą sukelia įtampą. Ankstyvas atvykimas tuomet tampa būdu parodyti pagarbą, susidaryti gerą įspūdį ar net išvengti kitų nepasitenkinimo. Jei esate iš tų, kurie bijo nuvilti ar būti nesuprasti, šis įprotis gali būti susijęs su socialine įtampa.
Kai kurie tai vadina „people pleaser“ elgsena – kai noras įtikti kitiems tampa stipresnis už asmeninius poreikius. Tad kiekvienas laiku (ar per anksti) atvykęs susitikimas tampa mažyčiu įrodymu: „Žiūrėkite, man rūpi.“
Savikontrolė ar nelankstumas?
Laiko planavimo ekspertė Diana DeLonzor pastebi, kad žmonės, kurie visada būna laiku ar net anksčiau, paprastai pasižymi didesne savidisciplina. Jie tiksliai numato, kiek užtruks pasiruošimas, kelionė, ir palieka rezervą nenumatytiems atvejams. Tačiau čia slypi ir pavojus – griežtas tvarkaraštis gali virsti spąstais.
Buvę situacijų, kai atvykęs per anksti į vakarienę su draugais, jaučiausi nepatogiai: kiti dar nebuvo net išvykę iš namų, o aš stovėjau lauke ir šąlau. Tokiais atvejais kyla ne tik nekantrumas, bet ir nusivylimas kitais – kodėl jie tokie nerūpestingi, jei aš taip stengiausi?
Iš vaikystės atsinešti įpročiai
Ne vienas psichologas sutiktų, kad mūsų požiūris į laiką dažnai formuojasi dar vaikystėje. Jei augote aplinkoje, kur vėlavimas buvo laikomas nepagarbos ženklu, tikėtina, kad ši mintis įsiskiepijo giliai. Galbūt tėvai nuolat ragino ruoštis anksčiau, o už kiekvieną vėlavimą tekdavo „paskaita apie atsakomybę“.
Kai kurioms kultūroms punktualumas – tarsi moralinė vertybė. Tokiu atveju atvykimas anksčiau nebūtinai rodo nerimą ar norą įtikti – tai tiesiog įaugusi norma, tarsi kasdienė dantų valymo dalis.
Ar verta susimąstyti?
Ankstyvas atvykimas gali būti praktiškas įprotis – padedantis išvengti streso ar parodyti pagarbą. Bet jis taip pat gali signalizuoti apie gilesnius poreikius: būti priimtam, jaustis saugiai, turėti kontrolę. Kartais verta paklausti savęs – ar tikrai laukiate, nes jums taip patogu, ar todėl, kad bijote klysti?
Psichologija siūlo nevertinti šio elgesio paviršutiniškai. Už kiekvieno iš anksto pasirodžiusio žmogaus gali slėptis ne vien tvarkingas kalendorius, bet ir emocinė dinamika. Suvokę, kas motyvuoja mūsų laikyseną, galime rasti daugiau vidinės pusiausvyros.