Norėdami atlikti užduotis, kurioms reikia trumpą laiką saugoti svarbias vaizdines detales, pavyzdžiui, išspręsti galvosūkį, skaityti ar lyginti skirtingus objektus, žmonės naudoja savo vadinamąją vizualinę darbo atmintį. Tai pažinimo sistema, leidžianti žmonėms laikinai, paprastai kelias sekundes ar minutes, saugoti svarbią vaizdinę informaciją.
Kai kurie neurologai nustatė, kad žmogaus vaizdinės darbinės atminties pajėgumą galima padidinti elektra stimuliuojant tam tikrus smegenų regionus. Straipsnyje, paskelbtame m Bendravimo psichologijaBarselonos universiteto Pompeu Fabra tyrėjų komanda nusprendė nustatyti, ar jutiminė stimuliacija taip pat gali paveikti vizualinės darbinės atminties pajėgumą.
„Šis tyrimas turėjo du pagrindinius tikslus: ištirti funkcinį smegenų svyravimų vaidmenį darbinėje atmintyje ir patikrinti, ar sensorinė stimuliacija gali pakeisti transkranijinę elektrinę stimuliaciją (tACS)“, – „Medical Xpress“ sakė pirmoji šio straipsnio autorė Indrė Pileckyte.
„Siekdami teorinio tikslo ištyrėme, ar smegenų svyravimai tik atspindi sinchronizuotą neuronų veiklą (ty iš esmės yra aktyvių smegenų šalutinis produktas), ar jie aktyviai formuoja pažinimo procesus (ty kaip mes suvokiame ir veikiame pasaulyje). “.
Naujausi tyrimai susiejo žmogaus smegenų virpesių aktyvumą, ypač jo fazę ir galią, su suvokimu ir dėmesiu. Pileckyte ir jos kolega Salvador Soto Faraco nusprendė ištirti, ar ši veikla taip pat turi įtakos aukštesnėms pažinimo funkcijoms, tokioms kaip darbinė atmintis.
„Metodologiškai siekėme atkartoti tACS tyrimų rezultatus naudojant sensorinę stimuliaciją (ty ritminius regos mirgėjimus ir garsinius pypsėjimus)“, – sakė P. Pileckytė.
„Jei veiksminga, sensorinė stimuliacija galėtų būti universalus ir prieinamas būdas moduliuoti smegenų svyravimus įvairiose aplinkose už laboratorijos ribų. Pavyzdžiui, ją būtų galima integruoti į kasdienę aplinką, pvz., biurus ar automobilius, kad pagerintume mūsų darbinės atminties našumą.”
Tyrėjų patikrinta hipotezė buvo pagrįsta skaičiavimo modeliu, žinomu kaip teta-gama modelis. Šis modelis numato, kad žmogaus darbinės atminties talpa priklauso nuo teta smegenų svyravimų dažnio (ty greičio).
Neseniai Pileckyte ir Soto Faraco atliktas tyrimas remiasi šiuo modeliu, derinant jį su ankstesnių tyrimų, kurie buvo grindžiami transkranijine elektrine stimuliacija, išvadomis. Išbandyta hipotezė buvo ta, kad pagreitinus arba sulėtinus teta svyravimus sumažės arba padidės tyrimo dalyvių darbinės atminties talpa.
„Smegenų virpesių greičiui manipuliuoti naudojome techniką, vadinamą nervų įtraukimu“, – paaiškino Pileckytė. „Jis pagrįstas natūralia smegenų tendencija sinchronizuoti savo vidinius ritmus su išoriniais ritminiais dirgikliais. Šie išoriniai dirgikliai gali būti įvairių formų, pavyzdžiui, elektros srovės, magnetiniai impulsai arba, kaip mūsų tyrime, ritminiai regėjimo mirgėjimai ir garsiniai pyptelėjimai.”
Norėdami patikrinti savo hipotezę, Pileckyte ir Soto Faraco sujungė jutimo įtraukimo strategijas su paprasta vizualinės atminties užduotimi. Jie naudojo jutiminį įtraukimą, kad manipuliuotų iš viso 209 dalyvių smegenų svyravimais ir išbandė jų darbinę atmintį, atlikdami paprastą užduotį.
Dalyviams labai trumpą laiką buvo rodomi nuo keturių iki septynių skirtingų spalvų kvadratų. Po trumpo delsimo atsirado naujas kvadratų rinkinys, kuris buvo arba identiškas pirmajam, arba vienas iš kvadratų buvo kitos spalvos. Tada dalyvių buvo paprašyta nurodyti, ar spalva pasikeitė tarp dviejų rinkinių.
„Nustatėme, kad sensorinė stimuliacija tiek greitesniu, tiek lėtesniu teta dažniu ženkliai pagerino dalyvių darbinės atminties talpą“, – sakė P. Pileckytė. „Šis rezultatas prieštaravo mūsų pradinei prognozei, nes tikėjomės greitesnės stimuliacijos, kad sumažėtų pajėgumai. Todėl mūsų išvados rodo, kad jutimo stimuliacija veikia kitaip nei elektrinė stimuliacija.”
Įdomu tai, kad Pileckyte ir Soto Faraco pastebėjo, kad vaizdinės darbinės atminties pajėgumo pagerėjimas buvo ryškiausias tiems dalyviams, kurių darbinė atmintis buvo mažesnė kontrolinėmis sąlygomis (ty kai jiems buvo pateikti statiniai vaizdai arba grynas tonas, o ne vaizdiniai mirgėjimai ir pypsėjimai). Tai rodo, kad jutiminės stimuliacijos intervencijos gali būti naudingiausios žmonėms, kuriems sunku įsiminti informaciją trumpesnį laiką.
Išvados, surinktos kaip šio neseniai atlikto tyrimo dalis, gali sudaryti sąlygas tolesniems tyrimams, tiriančius jutiminės stimuliacijos intervencijų potencialą, siekiant pagerinti žmonių darbinę atmintį. Be to, psichologai galėtų pabandyti nustatyti, ar Pileckyte ir Soto Faraco pastebėti patobulinimai taip pat apima konkrečias klinikines populiacijas, kurios turi darbinės atminties trūkumą, pavyzdžiui, pacientams, kuriems diagnozuota šizofrenija.
„Kaip dažnai būna atliekant tyrimus, mes iškėlėme daugiau klausimų nei atsakėme“, – pridūrė Pileckytė. „Būsimuose tyrimuose norėtume geriau suprasti, kaip smegenyse veikia jutimo įtraukimas – kaip jis plinta iš jutimo žievės į aukštesnes smegenų sritis ir kaip vienu metu veikia kelias pažinimo funkcijas, tokias kaip suvokimas ir dėmesys, kartu su darbo atmintimi. “
Kituose savo tyrimuose Pileckyte ir Soto Faraco taip pat planuoja atskirti, kokiu mastu jų pastebėtus darbinės atminties pagerėjimus lėmė smegenų svyravimų modifikavimas, o ne perspėjantis jutimo dirgiklių poveikis.
Be to, jie tikisi geriau suprasti priežastis, kodėl sensorinė stimuliacija atrodo ypač naudinga dalyviams, kurių pradinė atminties talpa mažesnė.