Mokslininkai atskleidė naują disleksijos genetinį pagrindą, parodydami, kaip jis sutampa su dėmesio deficito hiperaktyvumo sutrikimu (ADHD).
Šis tyrimas, kuriam vadovavo Edinburgo universitetas, yra pirmasis, tiriantis genetinius ryšius su disleksija, kuri, kaip manoma, paveikia 10 procentų gyventojų, atsižvelgiant į neurologinio vystymosi ir psichikos ypatumus.
Pasak ekspertų, išvados galėtų padėti pritaikyti tikslines švietimo, užimtumo ir gerovės paramos sistemas žmonėms, sergantiems disleksija ar ADHD.
Išvados padeda suprasti disleksijos – skaitymo ir rašybos sunkumų – biologiją ir ADHD – būklę, susijusią su sunkumais susikaupti, hiperaktyvumu ir impulsyvumu.
Edinburgo universiteto mokslininkai išanalizavo didelius viešus anoniminius genetinių duomenų rinkinius apie 10 neurologinio vystymosi ir psichikos būklių iš Psichiatrijos genomikos konsorciumo, taip pat disleksijos genetinę statistiką, gautą iš maždaug vieno milijono žmonių analizės, bendradarbiaujant su genomikos ir biotechnologijų įmone 23andMe.
Jie naudojo statistinę priemonę, kad surastų genetiškai panašių disleksijos požymių grupes ir 10 neurologinio vystymosi ir psichikos požymių, įskaitant ADHD, nervinę anoreksiją ir Tourette sindromą.
Jie atliko išsamesnes analizes, kad nustatytų specifinius genetinius regionus, kurie sutampa tarp disleksijos ir ADHD.
Tarp 10 į tyrimą įtrauktų psichikos savybių buvo nustatytos penkios genetiškai susietos klasteriai, žinomi kaip latentiniai genomo veiksniai.
ADHD buvo labiau susijęs su dėmesio ir mokymosi sunkumų veiksniu, nei su veiksniais, susijusiais su neurologinio vystymosi požymiais, tokiais kaip autizmas ir Tourette sindromas.
Tolesnė dėmesio ir mokymosi sunkumų faktoriaus analizė nustatė 49 genetinius regionus ir 174 genus, kurie yra bendri tarp disleksijos ir ADHD, iš kurių 40 regionų ir 121 genas anksčiau nebuvo nustatyti.
„Tai pirmas kartas, kai genetiniai ryšiai su disleksija buvo tiriami atsižvelgiant į psichikos požymius. Ateityje reikėtų įtraukti kitus mokymosi sunkumus, tokius kaip diskalkulija ar dispraksija, kad būtų galima niuansingiau suprasti jų tarpusavio santykius”, – sakė jis. sako Austėja Čiulkinytė, A Translational Neuroscience Ph.D. Edinburgo universiteto studentas, kuris vadovavo tyrimui.
„Kartu tirdami daugybę susijusių elgesio būdų, galime padidinti statistinę genų atradimo galią“, – priduria profesorė Michelle Luciano iš Filosofijos, psichologijos ir kalbos mokslų mokyklos.
Darbas publikuojamas žurnale Molekulinė psichiatrija.