Naujas tyrimas atskleidė, kad paprastai besivystantys dvyniai nuosekliai užima dominuojančią vietą prieš savo netipiškai besivystančius brolius ir seseris, net ir pašalinus vystymosi spragas. Pabrėždamas, kaip tėvų suvokimas formuoja šią dinamiką, tyrimas suteikia naujų įžvalgų apie subtilią dvynių santykių pusiausvyrą ir lygybės skatinimo svarbą, siekiant palaikyti abiejų vaikų augimą.
Prof. Ariel Knafo-Noam ir dr. Yonat Rum iš Jeruzalės hebrajų universiteto kartu su dr. Hila Segal ir Adi Barkanu iš Tel Avivo akademinio koledžo – Jaffa atskleidžia, kaip raidos skirtumai veikia dinamiką. dominavimas dvynių santykiuose vaikystėje. Dvyniai, skirtingai nei viengungiai, turi tą patį amžių ir dažnai panašią aplinką, sukurdami unikalią santykių dinamiką, kai tradiciniai veiksniai, tokie kaip gimimo tvarka, neturi jokio vaidmens.
Šis tyrimas, paskelbtas m Šeimos santykiaityrinėjo, kaip dvynių vystymosi sąlygų skirtumai, ypač kai vienas vaikas turi vystymosi sutrikimų, o kitas neturi, veikia jų dominavimo dinamiką laikui bėgant.
Tyrimo metu buvo apklausta daugiau nei 1500 monozigotinių ir dvizigotinių dvynių tėvų nuo 3 iki 9 metų. Nustatyta, kad kai vienas dvynys paprastai vystėsi, o kitas turėjo tam tikrą vystymosi būklę, tėvai nuosekliai suvokė, kad paprastai besivystantis dvynys yra dominuojantis brolis ir sesuo.
Šis dominavimo disbalansas buvo stabilus visą vaikystę, net tais atvejais, kai buvo išspręstos netipiškai besivystančio dvynio vystymosi problemos. Dvynių porose, kuriose abiejų brolių ir seserų vystymosi būklė buvo tokia pati, nesvarbu, ar ji buvo tipiška, ar netipinė, reikšmingų dominavimo skirtumų nebuvo pranešta. Šie atradimai rodo, kad dominavimo disbalansą lemia ne pati vystymosi būklė, o dvynių gebėjimų asimetrija.
Tėvų suvokimas suvaidino svarbų vaidmenį formuojant šią dinamiką. Tyrimas rėmėsi ankstesniais darbais, rodančiais, kad tėvai dažnai pabrėžia skirtumus tarp dvynių pasitelkdami vadinamąjį „kontrasto efektą“, šališkumą, kuris perdeda suvoktus skirtumus. Ši tėvų tendencija gali sustiprinti dominuojančius vaidmenis, paveikti dvynių sąveiką vienas su kitu ir formuoti jų ilgalaikę santykių dinamiką.
Išvados atitinka šeimos sistemų teoriją, kuri teigia, kad šeimos veikia kaip tarpusavyje susiję vienetai, kur vieno nario elgesys ir vaidmenys daro įtaką kitiems. Šiame kontekste tėvų suvokimas ir elgesys gali netyčia sutvirtinti tam tikrus vaidmenis, tokius kaip „dominuojantys“ ar „paklusnūs“ dvynių santykiuose.
Įdomu tai, kad genetinis panašumas taip pat turėjo įtakos dominavimo modeliams. Monozigotiniai dvyniai, kurių genetinė medžiaga yra beveik identiška, buvo labiau linkę rodyti simetriškus dominavimo santykius, palyginti su dizigotiniais dvyniais, net ir tais atvejais, kai vystymosi sąlygos skyrėsi. Tai rodo, kad genetiniai veiksniai ir asmenybės bruožai gali turėti įtakos formuojant dominuojantį elgesį ir kuriant labiau subalansuotus santykius identiškose dvynių porose.
Tyrimas taip pat atskleidė, kad dominuojantys vaidmenys, nustatyti ankstyvame gyvenime, linkę išlikti, net jei netipiškai besivystančio dvynio vystymosi būklė pagerėja. Šį atkaklumą galima suprasti pasitelkiant vaidmenų teoriją, kuri paaiškina, kaip įsitvirtinus šeimos vaidmenys įsitvirtina ir per elgesį, ir per tėvų pastiprinimą.
Siekiant sušvelninti įsisenėjusių dominuojančių vaidmenų poveikį, tėvai skatinami sudaryti galimybes labiau subalansuotai dinamikai. Dvynių skatinimas užmegzti santykius už jų dvynių ribų, individualumo ugdymas ir galimybių mažiau dominuojantiems dvyniams įsitvirtinti konkrečiose srityse gali padėti sumažinti ilgalaikį šios dinamikos poveikį.
Šis tyrimas suteikia niuansų supratimą apie tai, kaip vystymosi skirtumai formuoja dvynių santykius, ir pabrėžia tėvų sąmoningumo svarbą naršant šioje dinamikoje. Anksti spręsdami šiuos modelius, tėvai ir globėjai gali skatinti sveikesnius, labiau subalansuotus brolių ir seserų santykius, kurie naudingi tiek socialiniam, tiek emociniam dvynių vystymuisi.