Kalifornijos universiteto San Francisko ir Alabamos universiteto Birmingeme mokslininkai nustatė ryšį tarp socialinės izoliacijos ir padidėjusio mirtingumo tarp suaugusiųjų, sergančių lėtine obstrukcine plaučių liga (LOPL), paskelbtame 2010 m. JAMA vidaus medicina.
Socialinė izoliacija yra riboto socialinio kontakto būsena. Anksčiau tai buvo siejama su prastais sveikatos rezultatais ir vyresnių, 65 metų ir vyresnių, mirtingumu.
Maždaug kas penktas LOPL sergantis asmuo patiria socialinę izoliaciją, dvigubai daugiau nei apskritai vyresnio amžiaus žmonės. Padidėjęs izoliacijos lygis gali būti dėl ligos požymių, tokių kaip dusulys ir sumažėjusi fizinė funkcija, dėl kurių įprastas kasdienis socialinis įsitraukimas gali išsekinti.
Kohortiniame tyrime, pavadintame „Suaugusiųjų, sergančių lėtine obstrukcine plaučių liga, socialinė izoliacija ir mirtingumas“, mokslininkai ištyrė socialiai izoliuotų, sergančių LOPL, mirtingumo rodiklius.
Analizuodami 2006–2022 m. sveikatos ir išėjimo į pensiją tyrimo (HRS) duomenis, mokslininkai daugiausia dėmesio skyrė 1 241 bendruomenėje gyvenančiam suaugusiam 51 metų ir vyresniam, kurie patys pranešė, kad serga LOPL. Socialinė izoliacija buvo vertinama naudojant skalę, kuri įvertino tokius veiksnius kaip buvimas nesusituokęs, gyvenimas vienas, socialinio kontakto su vaikais, šeima ar draugais trūkumas ir bendruomenės nedalyvavimas. Kiekvienas veiksnys padėjo po vieną tašką bendram balui nuo 0 iki 6, o 3 ar daugiau balų rodo socialinę izoliaciją.
Per vidutinį 4,4 metų stebėjimo laikotarpį mirė 43,4% dalyvių (539 asmenys). Tarp kohortos 23,6% (293 asmenys) buvo nustatyti kaip socialiai izoliuoti. Socialiai izoliuotiems dalyviams buvo 35% didesnė mirties rizika, palyginti su neizoliuotais, net ir prisitaikius prie gyventojų demografijos, išsilavinimo, gretutinių ligų, pažinimo sutrikimų, depresijos ir tabako vartojimo.
Socialiai izoliuotų dalyvių vidutinis išgyvenamumo laikas buvo žymiai mažesnis (7,0 metų) nei jų neizoliuotų kolegų (9,1 metų). 5 metų išgyvenamumas socialiai izoliuotoje grupėje buvo 62,9%, o ne izoliuotoje grupėje – 71,1%.
Ankstesni tyrimai, kuriuose buvo naudojami HRS duomenys, parodė 2 % absoliučios rizikos skirtumą tarp 5 metų išgyvenamumo dėl izoliacijos (93 % izoliuotų, palyginti su 95 % neizoliuotų vyresnio amžiaus žmonių). Priešingai, dabartiniame tyrime nustatytas 8,3% skirtumas tarp LOPL sergančių žmonių. Šios išvados rodo, kad socialinės izoliacijos įtaka LOPL sergančių asmenų mirtingumui yra ryškesnė, nei anksčiau buvo pastebėta bendroje vyresnio amžiaus žmonių populiacijoje.
Tyrėjai iškelia hipotezę, kad LOPL, esant socialinei izoliacijai, gali padidinti mirtingumo riziką, nes apriboja dalyvavimą teikiant esminę pagalbą, reikalingą sekinantiems simptomams valdyti, ypač po hospitalizavimo ar buvimo intensyviosios terapijos skyriuje, kur tolesnis gydymas atlieka esminį vaidmenį sveikstant ir valdant ligą.
Atsižvelgiant į didelį LOPL sergančių asmenų socialinės izoliacijos paplitimą, tyrimas rodo, kad tarpdisciplininės pastangos sumažinti socialinę izoliaciją galėtų papildyti esamas į ligas nukreiptas gydymo strategijas. Socialinės izoliacijos problemos sprendimas gali pagerinti gerovę ir sveikatos priežiūros prieinamumą, kad būtų galima valdyti LOPL. Siūlomos intervencijos apima grupinę plaučių reabilitaciją, elgsenos aktyvinimą, skatinantį savęs veiksmingumą, paramos grupes ir bendruomenės maitinimo ar mankštos programas.
Tyrėjai rekomenduoja būsimuose tyrimuose ištirti strategijas, kaip sumažinti LOPL sergančių pacientų socialinę izoliaciją, ir įvertinti, ar šios pastangos gali pagerinti sveikatos rezultatus.
© „Science X“ tinklas, 2024 m