Arizonos universiteto mokslininkai atskleidė naujų įžvalgų apie vieną iš dažniausiai pasitaikančių komplikacijų, su kuriomis susiduria Parkinsono liga sergantys pacientai: nekontroliuojamus judesius, atsirandančius po daugelio metų gydymo.
Parkinsono liga – neurologinis smegenų sutrikimas, turintis įtakos žmogaus judėjimui – išsivysto, kai pradeda mažėti dopamino – cheminės medžiagos smegenyse, atsakingos už kūno judesius – lygis. Siekiant užkirsti kelią dopamino praradimui, skiriamas vaistas, vadinamas levodopa, kuris vėliau smegenyse paverčiamas dopaminu. Tačiau ilgalaikis gydymas levodopa sukelia nevalingus ir nekontroliuojamus judesius, vadinamus levodopos sukelta diskinezija.
Žurnale paskelbtas tyrimas Smegenys atskleidė naujų išvadų apie levodopos sukeltos diskinezijos prigimtį ir tai, kaip ketaminas, anestetikas, gali padėti išspręsti sudėtingą būklę.
Bėgant metams Parkinsono liga sergančio paciento smegenys prisitaiko prie gydymo levodopa, todėl levodopa ilgainiui sukelia diskineziją, sakė tyrimo vadovė Abhilasha Vishwanath, Psichologijos katedros universiteto doktorantūros bendradarbė.
Naujajame tyrime mokslininkų komanda nustatė, kad motorinė žievė – smegenų sritis, atsakinga už judėjimo kontrolę – diskinetinių epizodų metu iš esmės „atsijungia“. Ši išvada ginčija vyraujančią nuomonę, kad motorinė žievė aktyviai generuoja šiuos nekontroliuojamus judesius.
Vishwanath sakė, kad dėl motorinės žievės veiklos ir šių nekontroliuojamų judesių atsiskyrimo nėra tiesioginio ryšio, o veikiau netiesioginio būdo, kuriuo šie judesiai generuojami.
Tyrėjai užfiksavo tūkstančių motorinės žievės neuronų aktyvumą.
„Smegenyse yra apie 80 milijardų neuronų ir jie beveik neužsidaro bet kuriame taške. Taigi, tarp šių ląstelių yra daug sąveikų, kurios vyksta visą laiką”, – sakė Vishwanathas.
Tyrimo grupė nustatė, kad šie neuronų šaudymo modeliai mažai koreliuoja su diskinetiniais judesiais, o tai rodo esminį atsijungimą, o ne tiesioginį priežastinį ryšį.
„Tai tarsi orkestras, kuriame dirigentas išvyksta atostogų“, – sakė vyresnysis tyrimo autorius ir Psichologijos katedros docentas Stephenas Cowenas. „Jei motorinė žievė tinkamai nekoordinuoja judesių, pasroviui esančioms nervų grandinėms belieka spontaniškai generuoti šiuos probleminius judesius.
Šį naują diskinezijos mechanizmo supratimą papildo komandos išvados dėl ketamino, bendro anestetiko, terapinio potencialo. Tyrimas parodė, kad ketaminas gali padėti sutrikdyti nenormalius pasikartojančius elektros modelius smegenyse, atsirandančius diskinezijos metu. Tai gali padėti motorinei žievei atgauti judėjimo kontrolę.
Ketaminas veikia kaip vienas du smūgiai, sakė Cowenas. Iš pradžių tai sutrikdo šiuos nenormalius elektros modelius, atsirandančius diskinezijos metu. Tada, praėjus valandoms ar dienoms, ketaminas sukelia daug lėtesnius procesus, leidžiančius laikui bėgant pakeisti smegenų ląstelių ryšį ir aktyvumą, vadinamą neuroplastiškumu, kurie trunka daug ilgiau nei tiesioginis ketamino poveikis. Neuroplastiškumas yra tai, kas leidžia neuronams užmegzti naujus ryšius ir sustiprinti esamus.
Vishwanath sakė, kad vartojant vieną ketamino dozę, teigiamas poveikis gali būti pastebimas net po kelių mėnesių.
Šios išvados įgyja papildomos reikšmės, atsižvelgiant į vykstantį 2 fazės klinikinį tyrimą A U, kur Neurologijos skyriaus tyrėjų grupė tiria mažas ketamino infuzijos dozes kaip Parkinsono liga sergančių pacientų diskinezijos gydymą. Ankstyvieji šio tyrimo rezultatai atrodo daug žadantys, sakė Vishwanath, nes kai kuriems pacientams po vieno gydymo kurso nauda išlieka kelias savaites.
Ketamino dozės gali būti koreguojamos taip, kad terapinė nauda išliktų ir šalutinis poveikis būtų kuo mažesnis, sakė Cowenas. Remiantis tyrimo išvadomis apie motorinės žievės įtraukimą į diskineziją, taip pat gali būti sukurti visiškai nauji gydymo metodai.
„Suprasdami pagrindinę neurobiologiją, kuria grindžiama, kaip ketaminas padeda šiems diskinetiniams asmenims, ateityje galbūt galėsime geriau gydyti levodopos sukeltą diskineziją“, – sakė Cowenas.