Kas yra „chemsex“ ir kokia jo rizika?

Tai, kas nutiko vakar, yra miglota. Lėkštė su narkotikais vis dar stovi ant kavos staliuko, bet apie pagirias nėra net užuominos. Praėjusią naktį slopinimai visiškai išnyko, o seksualinis malonumas atrodė beribis.

Daugeliui tai yra chemsex pažadas, tačiau už laisvės ir linksmybių vilionės slypi pavojus sveikatai, pažeidžiamumas ir priklausomybė.

Chemsex reiškia tam tikrų psichoaktyvių medžiagų naudojimą seksualiniams potyriams sustiprinti arba pratęsti. Dažniausiai tai praktikuoja vyrai, turintys lytinių santykių su vyrais.

Dažniausiai naudojamos medžiagos yra metamfetaminai, mefedronas, ketaminas arba gama-hidroksisviesto rūgštis (GHB, paprastai žinoma kaip „G“). Siekiama sustiprinti malonumą sekso metu ir pailginti jo trukmę, dažnai švirkščiant narkotikus – ši ypač rizikinga praktika vadinama „slamseksu“.

Fiziniai ir psichologiniai pavojai

Chemsex gali turėti šias neigiamas pasekmes:

• Poveikis fizinei sveikatai: Chemseksas yra susijęs su rizikingo seksualinio elgesio padidėjimu, dėl kurio gali padidėti ŽIV ir kitų lytiniu keliu plintančių infekcijų (LPI) perdavimo dažnis. Dalyviai dažnai turi lytinių santykių su keliais partneriais tuo pačiu metu, kartais ilgą laiką, o tai padidina perdavimo tikimybę.

• Poveikis psichinei sveikatai: dažnai chemsex užsiimantys žmonės patiria stigmatizaciją, stresą ar net kaltės jausmą ar vienišumo jausmą. Taip pat reikėtų įvertinti priežastis, dėl kurių žmogus pirmiausia užsiima chemsex.

• Piktnaudžiavimas narkotinėmis medžiagomis ir priklausomybė: psichoaktyvių vaistų vartojimas gali sukelti ūmų apsinuodijimą ir ilgalaikes priklausomybės problemas, kurios gali turėti įtakos tiek fizinei, tiek psichinei sveikatai. Dėl medžiagų kontrolės praradimo vartotojai gali patirti fizinį ir protinį nuovargį, mintis apie savižudybę, psichozę, agresyvų elgesį arba perdozuoti.

Kliūtys gauti pagalbą

Žmonės, užsiimantys cheminiu seksu, dažnai jaučia paramos ir supratimo trūkumą ir patiria keletą kliūčių gauti sveikatos priežiūros paslaugas:

• Stigma ir diskriminacija dėl narkotikų vartojimo, seksualinės orientacijos ar praktikos. Prietarai ir sveikatos specialistų kultūrinio sąmoningumo stoka gali tai sukelti arba sustiprinti.

• Teisinės ir socialinės kliūtys. Chemsex apima nelegalių medžiagų vartojimą, dėl kurio atsiranda socialinė stigma.

• Trūksta žinių tiek tarp vartotojų, tiek tarp sveikatos priežiūros specialistų. Pirmieji dažnai nežino apie su chemsex susijusiomis medžiagomis ir praktika susijusią riziką, o antrieji gali nesuprasti galimo metamfetamino ar GHB perdozavimo sunkumo.

• Prieinamumas, finansavimas ir daugiadalykių paslaugų trūkumas. Kiekvienas specialistas yra atsakingas už savo sritį, ir yra nedaug struktūrų, kurios apjungia šias žinias. Ten, kur jie egzistuoja, nepakanka finansavimo, kad jie būtų naudingi.

Ką galime dėl to padaryti?

Kiekvienas gali padėti, o mes galime padaryti daug. Tačiau turime turėti omenyje keletą dalykų:

• Būtina suderinti medicininę priežiūrą. Trūksta integruotų visuomenės sveikatos intervencijų, pritaikytų specifiniams žmonių, užsiimančių cheminiu seksu, poreikiams. Turi būti suteikta patikima, kompetentinga ir etiška priežiūra.

• Žalos mažinimo strategijos yra labai svarbios ir turėtų būti sutelktos į asmens veiksmingumą. Tai gali būti internetinė, daugiadisciplinė arba atliekama grupinėje terapijoje. Tačiau šios priemonės šiuo metu yra nepakankamai išvystytos.

• Mokyti ir didinti informuotumą apie seksualinę saugą ir narkotikų vartojimą bei dalyvauti šviečiamoje veikloje apie cheminio sekso riziką ir jo poveikį sveikatai.

• Reikia skatinti bendruomenės paramą, kai žmonės dalijasi informacija ir teikia paramą, pagrįstą savo patirtimi.

• Sveikatos politikoje narkotikų vartojimas turi būti sprendžiamas kaip sveikatos problema, o ne kaip nusikaltimas. Turime sumažinti stigmą ir parodyti empatiją, kad palaikytume naudotojus. Tai turi būti taikoma visiems sveikatos priežiūros specialistams.

• Reikėtų atlikti mokslinius tyrimus, siekiant geriau suprasti šią dinamiką, kad sveikatos intervencijos būtų veiksmingos. JT 2030 m. tvaraus vystymosi darbotvarkės tikslai apima narkotikų vartojimo prevenciją ir gydymą bei LPI epidemijos pabaigą iki 2030 m., ypač tarp pažeidžiamų grupių, tokių kaip vyrai, turintys lytinių santykių su vyrais, migrantai ir LGBTQ+ asmenys.

Galiausiai, chemsex yra sudėtingas iššūkis, peržengiantis individą – tai visuomenės sveikatos, žmogaus teisių ir socialinio teisingumo klausimas. Norint išspręsti šios praktikos riziką, reikia ne tik sveikatos priežiūros ir teisinių priemonių, bet ir pakeisti tai, kaip suprantame ir remiame paveiktas bendruomenes. Švietimas, žalos mažinimas ir empatija yra būtini ieškant veiksmingų ir tvarių sprendimų.