Jis mielai sutiko paskolinti, bet pareikalavo kita tiek “palūkanų”. Nustebintas tokio sūnaus godumo, pradėjau rimtai galvoti, kaip susitaupyti pakankamai pinigų senatvei, kad jo globojamam netektų numirti badu…”
“Mūsų dukra niekada nepamiršta pasidalyti gautais saldumynais su mumis ir savo broliuku. Mielai duoda jų ir savo draugėms. Bet paplūdimyje žaisdama su nepažįstamais vaikais, nenori jiems duoti savo žaislų. O kai kartą kelionėje pasiūliau jai pavaišinti saldainiais gretimai sėdėjusį mažametį bendrakeleivį, patyriau didžiulę gėdą: dukra nepakluso ir pradėjo isteriškai verkti. Regis, auginame tikrą šykštuolę!”
Psichologo komentaras
Vaikai, kaip ir suaugę žmonės, būna labai skirtingi. Vieni linkę viskuo dalytis su kitais, kiti – kaupti, taupyti.
Jeigu vaikas neskuba kuo nors dalintis su savo draugais, tai dar nereiškia, kad užaugęs jis bus šykštus ar godus.
Teisingai auklėjamas, jis gali užaugti taupus, praktiškas žmogus.
Pirmajame laiške minimas atvejis rodo ne vaiko godumą, o tam tikrą vaiko ir tėvo tarpusavio priklausomybę ir netgi konkurenciją.
Prašymas paskolinti pinigų – tarsi įsiveržimas į svetimą teritoriją, už kurią galima pareikalauti atlyginimo, kompensacijos. Matyt, vaikas tai suvokia, todėl ir reikalauja. Tuo tarpu tėvelis linkęs vertinti vaiko elgesį pernelyg kategoriškai. Ko gero, jis norėtų valdyti savo sūnų, primesti jam savo nuomonę. Jam derėtų vertinti savo vaiką kaip ir bent kurį kitą žmogų, sutikusį paskolinti pinigų.
Antrajame laiške aprašytas vaiko elgesys rodo jo padidėjusį jautrumą ir pažeidžiamumą, verčiantį kartais elgtis neadekvačiai.
Tokiam vaikui labai svarbu turėti ką nors sava, ko nevalia liesti kitiems. Norint jam padėti, reikia pamažu pratinti elgtis teisingai, kad ilgainiui tai taptų įpročiu.
Godumo šaknys
Psichologiniu požiūriu godumas panašus į pavydą. Pavyduliaujant kokio nors daikto, norisi jį atimti iš kito žmogaus ir pasisavinti arba sunaikinti.
Tai būdinga žmogui nuo pat kūdikystės. Ankstyvoje savo vystymosi fazėje kūdikis kaip įmanydamas stengiasi išsaugoti savo nuosavybę – mamos krūtį su pienu. Jis godžiai čiulpia pieną, nesirūpindamas, kaip už jį atsidėkoti. Jausdamas priklausomybę nuo savo motinos, jis pavyduliauja jai ir stengiasi užvaldyti jos “turtą”.
Vėlesnėje vystymosi fazėje kūdikis pajunta kaltę ir tarsi gailėdamasis dėl ankstesnio savo elgesio išreiškia dėkingumą mamai.
Turbūt sunku patikėti, kad vaikas jau pirmaisiais gyvenimo metais pradeda pavyduliauti savo motinai dėl to, kad ji turi krūtį su pienu, o jis – ne. Bet jo simboliškas elgesys rodo kaip tik tai. Tuo pasikliaujant, atrodo, kad vyresnio vaiko godumas yra tarsi jo “įstrigimas” ankstyvojoje vystymosi fazėje: jis pavyduliauja nejausdamas kaltės. O būtent tam tikra “dozė” kaltės jausmo suteikia žmogui tikrojo žmogiškumo, verčiančio atgailauti, atsiprašyti, ištaisyti padarytas klaidas.
Baimė didina godumą
Godumas – viena iš agresijos formų, kurią sustiprina vaiko baimingumas. Kuo didesnis nerimas ir baimė kamuoja vaiką, tuo jis godžiau savinasi daiktus.
Nustatyta, kad kūdikiai, kuriuos žindydamos mamos paglosto, pamyluoja, ramiau elgiasi ir ne taip godžiai čiulpia pieną. Atrodo, kad jiems svarbiau pabendrauti su mama negu pripildyti skrandį. Ūgtelėję jie taip pat jaučiasi saugūs, ramūs ir mylimi, todėl nėra godūs. Tuo tarpu meilės ir glamonių stokojusius jų bendraamžus kamuoja nuolatinis nerimas, skatinantis godumą.
Godumas ar rūpestingumas?
Kaip atskirti godumą nuo rūpestingumo – natūralaus poreikio saugoti savo nuosavybę? Ogi pagal emocinį aktyvumą: godumas paprastai pasireiškia aktyviai, kone puolamai, o rūpestingumas – pasyviai, jeigu nėra jokio pavojaus. Godus žmogus gali pirkti tam tikrus prabangius daiktus tik norėdamas neatsilikti nuo savo konkurento, o rūpestingas kaupia ir saugo tik tai, kas jam išties reikalinga. Pavyzdžiui, jeigu vyras nuperka visiems šeimos nariams po automobilį siekdamas pasipuikuoti prieš tiek pat automobilių turintį kaimyną, tai jis godus, o jeigu jis aprūpina automobiliais vaikus ir žmoną todėl, kad šie be jų negali apsieiti, vadinasi, jis rūpestingas. Žodžiu, vertinant taupumą ir rūpestingumą, pirmiausia reikia atsižvelgti į elgesio motyvus: ar jie agresyvūs, ar pasyvūs.
Vaikų godumo priežastys
Viena iš svarbiausių vaiko godumo priežasčių yra netinkamas auklėjimas ir artimųjų rodomas pavyzdys: kasdien demonstruojamas godumas ir šykštumas moko ir vaiką elgtis godžiai bei šykščiai. Kita galima priežastis – noras pirmauti. Jeigu vaikas suvokia, kad pranašumas lemia bendraamžių pagarbą ir pripažinimą, jis bet kokiais būdais godžiai siekia pranašumo. Dar viena priežastis – pavydas.
Vaikai bene labiausiai pavyduliauja tėvų meilės savo broliams ir seserims. Jeigu jie jaučiasi mažiau mylimi, ima pavyduliauti, o vėliau ir godžiai siekti tėvų meilės. Prie svarbiausių godumo priežasčių reikia paminėti ir vaiko vienišumo jausmą. Stokodamas tėvų dėmesio, mažylis iš pradžių pasitenkina bent jų daiktais, o vėliau pradeda godžiai juos savintis.
Kaip matome, kone visais atvejais vaiko godumą nulemia jo santykiai su tėveliais ir kitais šeimos nariais. Vadinasi, būtent jie gali apsaugoti jį nuo šio nemalonaus ir atgrasaus charakterio bruožo.