Išsėtinės sklerozės (IS) tyrimai atskleidė galimą ryšį tarp tam tikrų pradinių simptomų ir ilgalaikės negalios baigčių. Tyrimas „Įvairių ūminių išsėtinės sklerozės apraiškų ryšys su funkciniais rezultatais“, paskelbtas 2012 m Smegenų medicinagali turėti didelių pasekmių ankstyvosios intervencijos strategijoms ir gydymo sprendimams IS priežiūroje.
João Pedro F. Gonçalves iš Bahijos federalinio universiteto (Brazilijoje) vadovaujamas tyrimas, kurio metu buvo analizuojami 195 IS pacientų duomenys, daugiausia dėmesio skiriant jų simptomams ligos pradžioje ir tolesniems funkciniams rezultatams. Grupės išvados meta iššūkį kai kuriems anksčiau priimtiems įsitikinimams apie MS progresavimą ir atveria naujas galimybes individualiems gydymo metodams.
„Mūsų tyrimai rodo, kad pacientams, kuriems pirmą kartą diagnozavus IS pasireiškia ūminis neryškus matymas arba sfinkterio disfunkcija, ilgainiui gali kilti didesnės sunkesnės negalios rizika“, – aiškina dr. Gonçalves. „Ši informacija gali būti labai svarbi sveikatos priežiūros paslaugų teikėjams nustatant pradines gydymo strategijas ir stebėjimo protokolus.”
Pagrindinės tyrimo išvados yra šios:
- Pacientams, kuriems pradžioje buvo ūmus neryškus matymas, 20 % didesnė blogesnių funkcinių rezultatų tikimybė.
- Tiems, kuriems pradžioje buvo sutrikusi sfinkterio funkcija (pvz., šlapimo pūslės ar žarnyno problemos), tikimybė susirgti sunkesnėmis ligomis buvo 24,5 % didesnė.
- Priešingai nei kai kurie ankstesni tyrimai, tokie simptomai kaip ūminis paralyžius ir hipestezija nebuvo nepriklausomi blogesnių rezultatų prognozuotojai ilgalaikėje perspektyvoje.
Tyrime buvo naudojama išplėstinė negalios būklės skalė (EDSS), plačiai pripažinta priemonė, leidžianti kiekybiškai įvertinti IS sergančių pacientų negalią. Šis metodas leido tyrėjams objektyviai susieti pradinius simptomus su ilgalaike funkcine būkle.
Dr. Gonçalves ir jo komandos darbas kelia intriguojančių klausimų apie pagrindinius IS progresavimo mechanizmus. Kodėl regos sutrikimai ir sfinkteriniai simptomai rodo sunkesnę ligos eigą? Ar šie simptomai gali rodyti didesnį pradinį centrinės nervų sistemos pažeidimą, o gal jie atspindi kitokį IS potipį, dėl kurio reikia agresyvesnio ankstyvo gydymo?
Be to, išvados skatina apsvarstyti, kaip šios žinios galėtų būti įtrauktos į dabartines IS gydymo gaires. Ar pacientams, kuriems pasireiškia šie specifiniai simptomai, reikia skubiai pradėti intensyvesnę terapiją? Kokį vaidmenį gali atlikti atsirandantys biomarkeriai kartu su šiais klinikiniais rodikliais, siekiant toliau tobulinti prognozės tikslumą?
Tyrimas taip pat pabrėžia sudėtingą įvairių IS simptomų sąveiką ir jų poveikį paciento gyvenimo kokybei. Nors kai kurie simptomai, pavyzdžiui, ūmus paralyžius, iš pradžių gali atrodyti sunkesni, tyrimai rodo, kad ne tokios akivaizdžios problemos, kaip neryškus matymas ar šlapimo pūslės disfunkcija, gali labiau nuspėti ilgalaikius iššūkius.
Tai kelia svarbių klausimų apie tai, kaip pirmenybę teikti simptomų valdymui gydant IS, ir ar dabartiniai gyvenimo kokybės vertinimai tinkamai apima visą su IS susijusios negalios spektrą.
„Šios išvados gali pakeisti požiūrį į pradinius IS gydymo sprendimus“, – pažymi dr. Gonçalves. „Anksti nustatydami pacientus, kuriems yra didesnė sunkios negalios rizika, galime agresyviau įsikišti ir galbūt pakeisti ligos eigą.
Tyrimo grupė pripažįsta kai kuriuos tyrimo apribojimus, įskaitant galimą atsiminimo šališkumą pranešant apie simptomus ir būtinybę atlikti būsimus tyrimus, kad būtų patvirtintos jų išvados. Nepaisant to, šis darbas yra reikšmingas žingsnis į priekį siekiant suprasti MS progresavimą ir individualizuoti pacientų priežiūrą.
Pasaulinei išsėtinės sklerozės tyrinėtojų bendruomenei įsisavinant šias išvadas, iškyla keli klausimai: kaip šie prognoziniai rodikliai gali sąveikauti su genetiniais ir aplinkos IS rizikos veiksniais? Ar tikslinės intervencijos pacientams, turintiems šiuos didelės rizikos simptomus, gali pagerinti ilgalaikius rezultatus? Ir kaip šios išvados gali turėti įtakos naujos kartos MS terapijos kūrimui?
Pateikė Genomic Press