Ilgą laiką buvo manoma, kad 5–6% vaikų turi dėmesio stokos hiperaktyvumo sutrikimą (ADHD). Tačiau praktikoje tarifai dažnai yra didesni. Amerikos ligų kontrolės ir prevencijos centrai nustatė, kad 2022 m. vaikų paplitimas buvo 11,4%.
Švedijos sveikatos ir gerovės valdyba praneša, kad 2022 m. 10,5 % berniukų ir 6 % mergaičių buvo diagnozuota ADHD, tai yra 50 % daugiau nei 2019 m. Valdyba prognozavo, kad berniukų ir gerovės rodikliai ilgainiui sumažės iki 15 %. Merginoms 11 proc.
Taigi, kokios gali būti stulbinamo pakilimo priežastys? Čia yra aštuonios galimos priežastys, kurių daugelis sutampa ir sąveikauja viena su kita.
1. Tam pačiam asmeniui nustatytos kelios diagnozės
Anksčiau gydytojai buvo rekomenduojami pagal diagnostikos vadovus ir buvo mokomi apriboti asmens diagnozes iki labiausiai žinomų ir iš viso nedaryti tam tikrų diagnozių derinių, pavyzdžiui, autizmo ir ADHD. Šiandien psichikos sveikatos sektoriuje rekomenduojama ir įprasta praktika nustatyti kuo daugiau diagnozių, kurių reikia norint prasmingai apibūdinti ir aprėpti žmogaus simptomus ir iššūkius.
2. Profesionalų žinios ir sąmoningumas
Šiandien tarnybose dirba naujos kartos profesionalai, turintys didesnį supratimą ir žinių apie ADHD. Dėl to buvo anksčiau aptikta ir ADHD diagnozuojamas grupėse, kurios anksčiau buvo apleistos, ypač mergaitėms ir moterims, bet taip pat ir suaugusiems.
3. Sumažėjusi stigma
Daugelyje visuomenių ADHD yra daug mažiau stigmatizuojamas nei anksčiau. Gydytojai mažiau abejoja dėl diagnozės nustatymo, o ją gavusieji jaučiasi mažiau stigmatizuoti. Vis daugiau žmonių ADHD turi mažiau neigiamų konotacijų ir tampa natūralia žmonių tapatybės dalimi.
4. Šiuolaikinė visuomenė kognityviniams įgūdžiams kelia didesnius reikalavimus
ADHD yra ne liga, o sutrikusi kognityvinių bruožų, kurie egzistuoja net ir bendroje populiacijoje, sudėtis, pavyzdžiui, „dėmesio kontrolė“ (koncentracija) ir organizaciniai bei savireguliacijos įgūdžiai. Šiuolaikinės visuomenės yra greitos ir sudėtingos, todėl šiems pažinimo bruožams keliami dideli reikalavimai. Taigi žmonės, turintys žemesnius nei vidutinius įgūdžius šiose pagrindinėse pažinimo srityse, pradeda sunkiai susidoroti su kasdieniais poreikiais ir gali gauti ADHD diagnozę.
5. Didesni lūkesčiai dėl sveikatos ir veiklos rezultatų
Didėja žmonių lūkesčiai dėl savo ir kitų veiklos bei sveikatos. Vadinamoji „socialinė bazinė“ vidutinė sveikata ir darbingumas šiandien yra aukštesnis. Todėl žmonės gali anksčiau ir dažniau reikšti susirūpinimą dėl savo ir kitų funkcionavimo ir gali manyti, kad ADHD galėtų būti paaiškinimas.
6. Pokyčiai mokyklose lėmė tai, kad daugiau mokinių patiria sunkumų
Mokyklos išgyveno esminius mokymo metodus, pvz., skaitmenizavimą ir daugiau projektinio bei grupinio mokymosi, taip pat daug daugiau savarankiško mokymosi.
Dėl šių pokyčių mokymosi aplinka tapo ne tokia aiški, įskaitant padidėjusį mokinių motyvacijos ir jų pažinimo įgūdžių poreikį – veiksnius, dėl kurių studentams, turintiems net kelis ADHD bruožus, gali būti sunkiau pasiekti sėkmės. Tai taip pat paskatino mokyklas nukreipti daugiau studentų, kuriuos įtaria turintys ADHD, vertinti.
7. Politikos formuotojai teikia pirmenybę vertinimui
Daugelio šalių politikai stengėsi kovoti su didėjančiu diagnozavimo rodikliu, kad diagnostiniai vertinimai būtų prieinamesni, kad žmonėms nereikėtų ilgai laukti, kol bus nustatyta diagnozė.
Nors tai suprantama, tai padidina nustatytų diagnozių skaičių ir nekreipia dėmesio į diagnozių vengimą, pavyzdžiui, gerinant vaikų mokymą, gerinant darbo vietas, kad jie būtų draugiškesni neurodivergentams, ir teikti paramą, nereikalaujant, kad asmuo turėtų diagnozę.
8. Diagnozė garantuoja prieigą prie paramos ir išteklių
Daugumoje visuomenių paslaugos yra sukurtos taip, kad tik klinikinė diagnozė garantuoja prieigą prie paramos ir išteklių. Dažnai tai yra vienintelis būdas žmonėms ir jų šeimoms gauti paramą.
Paprastai žmonėms, kuriems diagnozė nenustatyta, daroma nedaug, nes paslaugų teikėjai negauna kompensacijos, todėl yra mažiau įpareigoti imtis veiksmų. Taigi žmonės, kuriems reikia pagalbos, yra labiau linkę aktyviai siekti diagnozės. Profesionalai yra labiau linkę padėti jiems diagnozuoti, net jei asmuo visiškai neatitinka ADHD diagnostinių kriterijų – reiškinio, vadinamo „diagnostikos atnaujinimu“.