Bisfosfonatai yra rekomenduojamas pirmos eilės gydymas osteoporozei po menopauzės, o denosumabas rekomenduojamas antroje eilėje. Remiantis klinikinių bisfosfonatų tyrimų trukme, šie vaistai paprastai skiriami 3–5 metus arba ilgiau pacientams, kuriems išlieka didelė rizika, o naujausiose rekomendacijose siūloma ilgą laiką nutraukti vartojimą po šio laikotarpio.
Tačiau JAV gauti duomenys rodo, kad ilgalaikis bisfosfonatų vartojimo nutraukimas yra susijęs su padidėjusia lūžių rizika. Iki šiol panašių duomenų iš Europos trūko. 2024 m. EULAR – Europos reumatologijos asociacijų aljanso kongrese dalijamasi naujais duomenimis šia tema.
Osteoporozei būdingas mažas kaulų mineralinis tankis ir kaulų trapumas. Menopauzės metu mažėjantis estrogenų kiekis sutrikdo normalią kaulų apykaitą, o kaulų mineralinis tankis sumažėja vidutiniškai 10%. Tai apsunkina su amžiumi susijęs kaulų retėjimas, kuris pasireiškia tiek vyrams, tiek moterims. Senstant visuomenei, osteoporozė po menopauzės yra didėjanti sveikatos problema.
Nauji duomenys gauti iš atvejo kontrolės kohortos tyrimo, kuriame dalyvavo daugiau nei 128 000 moterų, įtrauktų į Prancūzijos nacionalinę ieškinių duomenų bazę. Pagrindinis tikslas buvo įvertinti ilgalaikio bisfosfonatų (geriamųjų arba intraveninių formų) ir denosumabo vartojimo nutraukimo dažnį moterims, sergančioms osteoporoze po menopauzės. Antrinis tikslas buvo palyginti pažeidžiamų lūžių riziką moterims, kurios ilgą laiką nutraukė gydymą, su rizika moterims, kurios tęsia gydymą.
Iš viso 55,1 %, 68,9 % ir 42,5 % moterų, kurioms buvo paskirti geriamieji bisfosfonatai, intraveniniai bisfosfonatai arba denosumabas, buvo užregistruotas bent vienas ilgalaikis gydymo nutraukimas. Šie gydymo nutraukimai paprastai pasireiškė 70-ies metų viduryje ir pabaigoje, o vidutinė gydymo trukmė buvo 3,7–4,8 metų. Labai svarbu, kad analizuojant pagal kalendorinius metus buvo pastebėta ilgalaikių nutraukimų dažnio didėjimo tendencija – nuo 1,6–17,6 % 2015 m. iki 12,1–29,5 % 2020 m.
Palyginti su nuolatiniu gydymu, ilgalaikis gydymo nutraukimas padidino trapumo lūžių riziką atitinkamai 12,4 % ir 92,3 % tiems, kurie nustojo vartoti bisfosfonatus arba denosumabą. Ši padidėjusi rizika pastebėta beveik visose lūžių vietose, išskyrus distalinio dilbio lūžius moterims, vartojančioms geriamuosius bisfosfonatus.
Labiausiai padaugėjo šlaunikaulio lūžių – atitinkamai 19,0 % ir 108,3 % tarp moterų, kurios ilgą laiką buvo nutraukusios bisfosfonatų arba denosumabo vartojimą. Nebuvo pastebėta jokių reikšmingų skirtumų tarp moterų, kurios ilgą laiką nutraukė gydymą, palyginti su nuolatiniu gydymu intraveniniais bisfosfonatais. Trapumų lūžių atsiradimo tendencijos nepasikeitė, kai mirtis buvo įtraukta į konkuruojantį įvykį.
Šios išvados yra svarbios dėl kelių priežasčių. Pirma, nors denosumabo vartojimo nutraukti nerekomenduojama, 42,5 % tyrime dalyvavusių moterų nustojo vartoti denosumabą mažiausiai 1 metams, todėl lūžių rizika padvigubėjo. Be to, padidėjusi lūžių rizika, pastebėta nutraukus gydymą, skyrėsi geriamųjų ir intraveninių bisfosfonatų atveju. Dėl to gali prireikti tolesnio tyrimo ir paaiškinimų gairėse, siekiant užtikrinti optimalų moterų, sergančių osteoporoze po menopauzės, valdymą įprastoje klinikinėje praktikoje.
Pateikė Europos reumatologų asociacijų aljansas (EULAR)