Ypač baisūs yra Alzheimerio liga ir demencija (49,5 proc.), po jų seka smegenų augliai (32,7 proc.) ir depresija (24,1 proc.). Tačiau apskritai italai gyvena su nerimu dėl savo psichinės sveikatos.
Pakanka pasakyti, kad 74,1% žmonių teigia turėję tiesioginės ar netiesioginės psichikos sveikatos problemų (34,2% iš pirmų lūpų, 36,3% per šeimą ar draugus), 29,4% žmonių teigia apie savo psichinę sveikatą galvojantys kasdien arba dažnai (41,9% jaunų žmonių), o 44,3% – bent kartais.
Kaip matome, didžiausios baimės plinta tarp jaunimo. Šią situaciją pabrėžia tyrimas „Psichikos sveikata ir smegenų sveikata italų sveikatos sampratoje“, kurį „Censis“ atliko bendradarbiaudama su „Lundbeck Italia“ reprezentatyvioje 1000 suaugusiųjų imtyje.
Prevencijos tikslas
Prevencijos svarba aiškiai išreikšta – 90,3 % italų mano, kad galima ir būtina anksti įsikišti, kad būtų išvengta psichikos sveikatos ir smegenų sutrikimų pablogėjimo. Visų smegenų ligų (t. y. neurologinių, neurologinių raidos ir psichikos sutrikimų), kurios laikomos veiksmingiausiomis, prevencinių intervencijų spektre akcentuojamas socialinis aspektas ir būtinybė veikti įvairiais frontais, pavyzdžiui, psichologinės gerovės skatinimas mokykloje (48,6 %) ir pagalbos buvimas kasdienėse vietose (46,8 %), įskaitant darbo vietą.
Panaši dalis (44,0 proc.) rodo ankstyvą aptikimą atliekant gyventojų patikrą ir ragina stiprinti psichikos ir smegenų sveikatai skirtų paslaugų veiklą (43,2 proc.). Nuomonė dėl Nacionalinės sveikatos tarnybos vykdomų prevencijos ir valdymo veiksmų gana kritiška: apie 40 proc. mano, kad visų smegenų ligų prevencijos nepakanka, o 29 proc. – tik kai kurioms.
Taip pat kalbant apie Italijos sveikatos priežiūros sistemos gebėjimą teikti gydymo atsakymus, vyrauja neigiami vertinimai: 56,9% mano, kad NHS veiksmai yra mažai arba visai neveiksmingi, kai kalbama apie neurologinius sutrikimus, 58,2% – dėl neurologinių sutrikimų ir 65,6% – dėl psichikos sutrikimų.
Jauni žmonės, kuriems gresia pavojus
Pandemija, skirta jaunų žmonių psichologinei ir psichinei gerovei, buvo tikras taškas. Dėl COVID-19 pandemijos nerimo, depresijos ir vienatvės atvejų padaugėjo 25 proc., o tai padidino asmeninę, socialinę ir šeimos naštą.
ES yra 11,2 milijono vaikų ir paauglių, turinčių psichikos sveikatos problemų, ty 13 % gyventojų, o Italijoje daugiau nei 700 000 jaunuolių kenčia nuo nerimo ir depresijos.
Remiantis tarptautiniu tyrimu, paskelbtu European Psychiatry, oficialiame EPA (Europos psichiatrijos asociacijos) žurnale, 74 % psichikos sveikatos problemų atsiranda sulaukus 24 metų, todėl paauglių ir jaunų žmonių prevencija ir ankstyvos intervencijos yra itin svarbios.
Psichikos sveikata šiandien laikoma tikrai pasauline krize: Europoje kas šeštas žmogus turi psichikos sveikatos problemų, bet kas trečias negauna tinkamo gydymo. Todėl šių problemų paplitimas didėja ir šie duomenys rodo didelę jaunimo psichikos sveikatos krizę Italijoje ir Europoje.
Istat duomenys, pateikti apklausos pristatyme, tai aiškiai teigia. Remiantis šiuo šaltiniu, gyvenant per pusę (2023 m. 49,3 proc. kenčia nuo tam tikros formos psichologinio diskomforto), daugėja skundžiančių rimtą nelaimę tarp jaunų žmonių – nuo 13,1 proc. iki 16,0 proc. paauglių ir nuo 17,5 proc. iki 19,5 proc. tarp 18-34 metų amžiaus.
Šiame kontekste kolektyvinė psichikos ir smegenų sveikatos kultūra patvirtina hipotezę, kad sveikatos sampratoje psichologinės gerovės dimensija tampa vis svarbesnė. 31,3% italų sveikata sutampa su psichofizine pusiausvyra ir psichine gerove, o jaunų žmonių dalis išauga iki 44,0%. Beveik kas antras (46,7 proc.) mano, kad fizinė savijauta priklauso nuo psichologinės savijautos, o 45,8 proc. mano, kad tai du vienodai svarbūs aspektai. Tik 7,5% mano, kad tai antraeilis dalykas.
Stigma vis dar egzistuoja
Tyrimas parodo, kaip, pasak italų, vis dar yra socialinė stigma, stipriai susijusi su psichikos ligomis, ypač psichikos ligomis: 67,9 % italų mano, kad gėda ir diskriminacija vis dar slegia šiuos sutrikimus, o neurologiniai sutrikimai laikomi mažiau diskriminacijos formų objektais (44,9 %).
Toks suvokimas padeda paaiškinti pašnekovų susidarantį įvaizdį apie žmones, kurie kenčia nuo kokių nors psichikos sveikatos problemų, kai vyrauja įsitikinimas, kad jų gyvenimo situacija vis dar pasižymi gėda ir socialine izoliacija (taip mano apie 59 proc.).
Kita vertus, didėja kolektyvinis ir individualus jautrumas šiai temai: 29,4% žmonių teigia, kad kasdien ar dažnai galvoja apie savo psichinę sveikatą (jaunimo – 41,9%, moterų – 34,3%), o 44,3% – bent kartais, o tai rodo, kad reikia atkreipti dėmesį į šią vis strategiškesnę kiekvieno gerovės dimensiją.
Kalbėdami apie save, 50,3% imties psichikos sveikatą supranta kaip psichologinio streso nebuvimą, taigi ir emocinę būseną veikiančių problemų, tokių kaip nerimas ir lengva depresija, nebuvimą. Šiame kontekste 74,1 % italų teigia turėję tiesioginės ar netiesioginės psichikos sveikatos problemų: 34,2 % – asmeniniu lygmeniu, 36,3 % – per šeimą ar draugus. Asmeninės patirties turėjusių asmenų santykis su sveikatos priežiūros paslaugomis nėra be sunkumų – 42,4 proc. susidūrė su sunkumais gauti viešąsias sveikatos priežiūros paslaugas, o 59,0 proc. turėjo kreiptis į mokamas privačias paslaugas.
Svarbu ankstyva intervencija
Tačiau kultūriniu lygmeniu išryškėja dabar plačiai paplitęs polinkis kreiptis į profesionalią pagalbą – 82,0 % žmonių kreiptųsi arba jau būtų kreipęsi į specialistus, jei susidurtų su psichikos sveikatos problema, o tai yra normalizacijos požymis, kuris, visų pirma tiems, kurie nėra suvokiami kaip rimti, numato prevenciją ir intervenciją, o psichikos sveikatos problemų ir jų gydymo nebeatitinka kitokios sferos.
„Atrodo, kad italai iš esmės supranta, kad reikia anksti įsikišti, kad būtų skatinama psichinė gerovė ir išvengta lengvų diskomforto formų išsigimimo“, – komentuoja Ketty Vaccaro, „Censis“ biomedicininių tyrimų ir sveikatos skyriaus vadovė.
Veiksniai, kuriuos jie laiko svarbiausiais skatinant psichikos ir smegenų sveikatą, peržengia tradicinę dichotomiją ir atrodo skersai, jungiantys individualius aspektus, tokius kaip sveika gyvensena (64,5 %), teigiami santykiai šeimoje ir socialinis gyvenimas (52,2 %) bei darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyra (39,3 %), su labiau susijusiais su socialiniais ir aplinkos veiksniais, pvz., socialiai nepabloginta gyvenimo aplinka (28 .3 %).
Veiksmingiausiais laikomi prevenciniai veiksmai taip pat yra skersinio pobūdžio, kai pabrėžiamas socialinis aspektas ir būtinybė veikti visiems gyventojams įvairiuose frontuose ir kasdieninio gyvenimo vietose – nuo mokyklos iki darbo aplinkos“.