Norint pažaboti neinfekcinę lėtinės inkstų ligos epidemiją, kuri dažnai neatpažįstama, nes inkstai kenčia tylėdami, reikia pritaikytų metodų. Visų pirma, turime sutelkti dėmesį į ligų, kurios didina riziką, pvz., antsvorio ir nutukimo, prevenciją ir gydymą. Italijos nefrologų draugijos (SIN) kongreso proga Ričonėje susirinkę specialistai atkreipia dėmesį į glaudų ryšį tarp antsvorio ir pavojaus inkstų sveikatai.
Papildomi kilogramai ir inkstų sveikata
Moksliniai tyrimai tai aiškiai sako. Nutukusiems žmonėms yra didesnė rizika susirgti lėtine inkstų liga ir jų prognozė yra blogesnė. Nutukimas iš tikrųjų yra nepriklausomas veiksnys, susijęs su lėtinės inkstų ligos atsiradimo ir progresavimo rizika – patologija, kuria Italijoje paveikia maždaug kas ketvirtą suaugusiųjų, o tai neigiamai veikia kokybę ir gyvenimo trukmę.
Tiesą sakant, daugybė mokslinių įrodymų patvirtina priežastinį ryšį tarp didelio KMI (t. y. kūno masės indekso) ir padidėjusios šios patologijos bei diabetinės nefropatijos rizikos. „Taikant epidemiologinius Italijos gyventojų – apie 4 milijonus žmonių, sergančių lėtine inkstų liga – skaičiavimus, galima apskaičiuoti, kad apie 40 % ligos atvejų sudaro nutukę pacientai“, – praneša Luca De Nicola, Italijos nefrologų draugijos (SIN) prezidentas ir Kampanijos universiteto nefrologijos profesorius Luigi Vanvitelli.
Nutukimo prevencija ir kova su juo reikštų ne tik ligų naštos mažinimą ir šimtų tūkstančių pacientų gyvenimo kokybės gerinimą, bet ir išlaidų, susijusių su pereinamuoju prie dializės ir transplantacijos, mažinimą, o tai duos konkrečios naudos sveikatos tarnybos tvarumui.
Ką galima padaryti
Todėl nutukimas yra keičiamas rizikos veiksnys, kuris atlieka pagrindinį vaidmenį inkstų ligų prevencijos ir valdymo strategijoje. Šia prasme sveikatos priežiūros diskusijos yra lūžio taškas.
Naujausi duomenys parodė, kad SGLT2 inhibitoriai, tokie kaip empagliflozinas ir dapagliflozinas, ir GLP-1 receptorių agonistai, tokie kaip semaglutidas, mažina lėtinės inkstų ligos progresavimo ir širdies ir kraujagyslių reiškinių riziką diabetu ir nutukusiems pacientams. Visų pirma, semaglutidas sumažino progresavimo iki nesėkmės riziką 24%. Tačiau moksliniai tyrimai yra karšti ir šiuo metu bandomos naujos molekulės, galinčios radikaliai pakeisti šios būklės valdymą nutukusiems pacientams.
„Klinikinis rezultatas (t. y. rezultatas), kurio tikimasi, yra inkstų progresavimo sulėtėjimas 30 % pacientų, sergančių lėtine inkstų liga, kuriems mitybos terapijos nepakanka“, – sako kongreso mokslinis direktorius ir Milano universiteto nefrologijos profesorius Mario Cozzolino. Kombinuota terapija tampa esminiu įrankiu, kaip ir siekiant maksimaliai integruoti daugiadisciplinės intervencijos naudą. inkstai: mityba, fizinis aktyvumas, hipertenzijos ir cukraus kiekio kraujyje kontrolė.
Kada įtarti lėtinę inkstų ligą
Lėtinė inkstų liga yra tai, kas kažkada buvo vadinama inkstų nepakankamumu, visada lėtinė. Ir visų pirma to reikia užkirsti kelią laikantis gerų įpročių, nes inkstai yra labai jautrus organas, o rizikos veiksniai yra labai panašūs į tuos, kurie kelia pavojų arterijoms.
Tiesą sakant, kai arterijose, kuriomis kraujas teka į inkstus ir per šiuos organus, atsiranda lėtinių ligų, tokių kaip hipertenzija, diabetas ar sunki aterosklerozė, arba kai infekcija sukelia tokią žalą, kad jos nebegalima reabsorbuoti, gali pasireikšti inkstų nepakankamumas.
Dėl šios būklės laipsniškai mažėja inkstų veikla, kuri nebesugeba „išvalyti“ kraujo ir užtikrinti normalių organizmo skysčių kontrolės mechanizmų, todėl gaminasi šlapimas, neatitinkantis tikrųjų organizmo poreikių.
Tada laikui bėgant gali pasirodyti ir pirmieji įspėjamieji ženklai. Pavyzdžiui, išsiskiriančio šlapimo kiekis linkęs didėti dėl prastos jo koncentracijos, todėl naktį reikia kelis kartus keltis. Arba vėliau per 24 valandas išsiskiriantis šlapimo kiekis gerokai sumažėja, net iki pusės litro per dieną, nes inkstai nebepajėgia atlikti savo darbo.
Taip pat svarbu patikrinti, ar šlapimo spalva nepatamsėja, o tai rodo galimą kraujo netekimą, stiprų nuovargį, lydimą niežulio ir apetito praradimo, jau nekalbant apie tinimą, ypač lokalizuotą kojose ir susijusį su inkstų nesugebėjimu pašalinti skysčių pertekliaus.
Visi šie požymiai turėtų paskatinti pasikalbėti su gydytoju, nors būtų svarbu numatyti patologiją, nes paprasti kraujo tyrimai, tokie kaip kreatinino ir šlapimo tyrimai, gali padėti įtarti inkstų veiklos sutrikimą ir pradėti tikslinius patikrinimus.