Visi mes – žmonės

16071

Psichologija

Pavyzdžiui. Ar niekada jums viešumoje nebuvo nutikę (arba pati užsimiršusi nepadarėte) ko nors santykinai „nepadoraus”? Štai vaikystėje kažkodėl mėgome krapštytis nosyje – ir taip įsijausdavome į patį procesą, užsimiršdavome, kad aplinka tarsi nustodavo mums egzistuoti. Ir, savaime aišku, iš karto už tai sulaukdavome atitinkamos suaugusiųjų reakcijos – viešo sugėdinimo arba dar kokio nors diskriminavimo.
Kai suaugome, mes, žinoma, taip, bent viešumoje, stengiamės nesielgti. Bet štai iškilmingame vakarėlyje pernelyg įsijautėm ir suklumpame – netyčia! – bei užgriuvome ant gretimo stalo kaimyno. Juk visa tai – giminių, darbo kolegų, verslo partnerių, mylimųjų akyse….
Bet juk mes to nenorėjom, mes dėl to nekaltos! Žinoma! Bet vis tiek artimiausias dienas visi tik apie tai ir kalbės. To nebenuslėpsi. Nepaisant to, kad ir jiems patiems galėjo lygiai taip pat nutikti.Vadinasi – tai ir yra tavo Baimė.
Toliau. Bandome išsiaiškinti viso siaubo, kuris nutiko su jumis ir dėl ko vis tik kaltinate tik save, pasekmes.
Na, gerai, taip tau nutiko. Tikriausiai būsi viešai išjuokta. Galbūt visi net šaipysis ir rodys į tave pirštais, žemins, peiks nemokėjimą elgtis visuomenėje.
Jūs juk visos norite galų gale sutikti tokį, su kuriuo nors į pasaulio kraštą? Bet ko jūs imatės, kad jį rastumėte? Ar eidamos gatve sutiktiems vyrams jūs dažnai pažvelgiate į akis?
Pavyzdžiui, priešais ateina įdomus vaikinas arba jūsų amžiaus vyriškis. Jūs jį šoniniu regėjimu iš tolo pastebėjote. Ir štai jis visai arti ir, tarp kitko, susidomėjęs į jus žvelgia… O jūs ūmai išsigąstate, bailiai nuleidžiate akis, apsimetate esanti absoliučiai abejinga aplinkai ir ryžtingai nužygiuojate pro šalį. Argi ne taip ir elgiatės?
Tad kaip tuomet atrasite savo skirtąjį? Padovanokite ir jam savo žvilgsnį! Nors vienintelį! Ne, visai ne dėl to, kad suviliotumėt, ir ne dėl to, kad paskui būtinai turėtumėt tuoktis.
Tiesiog sugebėkite tokią akimirką pasijusti nuostabiausia ir švelniausia moterimi, kurioje slypi giliausia visų moterų moteriškumo esmė. Ir tos esmės neduota patirti nė vienam Žemės vyrų!
Būkime dosnios, mielosios, padovanokime žvilgsnį! Tegul jie atsimena tą žvilgsnį visam laikui, kuris duotas jiems, kaip ir visų mūsų neilgiems gyvenimams – ir kas žino, gal jis taps kelrode žvaigžde tuose jų pasiklydusiuose egzistavimuose.
Kai ligi galo išraizgysime savo slaptų baimių ir troškimų kamuolius, tai netgi patys slapčiausi ir baisiausi iš jų tikriausiai pasirodys ne tokie jau baisūs ir neleistini. O kai kurie apsireikš net kaip labai įdomūs bei verti „nuodėmės”.
Labiausiai mes bijome neaiškumo, miglotumo, tamsos, iš kurios ūmai nagus gali ištiesti Netikėtumas. Bet tikrai neverta jo baimintis!

Slaptosios baimės ir baisiosios paslaptys

Pabandykime užsirašyti po tris savo didžiausias baimes ir slapčiausius troškimus. Jūs net neįsivaizduojate, kokie jie vis dėlto tipiški! Iš karto pastebėsite, kad vos tik užrašyta toji baimė taps vis mažesnė, mažesnė ir mažesnė… Kažkaip susitrauks ir nublykš. Paslaptys ir baimės labiausiai bijosi minties šviesos, bijosi, kai apie jas kalbama ir rašoma.

Košmariškas siaubas

Egzistuoja toks tipas moterų, kurios, vos peržengusios slenkstį (namų, darbovietės, draugės buto) nutaiso nenumaldomos kančios išraišką veide ir sušunka: „Siau-u-u-bas!” (arba – „koš-š-š-šmaras!”). Po to seka jos pakeliui patirtų nuotykių ir jų sąlygotų katastrofų smulkus nupasakojimas. Tokios moterys amžinai ne vietoje pargriūva, nusidaužia kelius arba alkūnes, pameta akinius, mašinos reguliariai aptaško jas pakelės purvu, vairuotojai per staigiai stabdo, – o kokių istorijų apie keleivius ištikusius susižalojimus ji girdėjusi iš aplinkinių!
Tačiau grįžkime prie mūsų baimių, siaubų ir košmarų. Kas atsitiktų, jeigu mūsų pačios baisiausios baimės taptų tikrove? Kas atsitiktų, jeigu pasiekiamas taptų pats slapčiausias mūsų troškimas? Tai taip pat užrašykime penkiais šešiais žodžiais.

Perženkime save!

Viską, ką mes užrašėme ar įsivaizdavome, – viską mes galime įgyvendinti. Tikrovėje. Mes galime nesijaudinti, jei kavinėje ar viduryje gatvės mums atsitiko kažkas nemalonaus. Mes galime drąsiai žvelgti į akis sutiktiems žmonėms, net jeigu jie – siau-u-u-bas! koš-š-šmaras! – priešingos lyties. Ir lygiai taip pat sėkmingai galime susidoroti su visais kitais savo siaubais ir košmarais bei įgyvendinti visus savo troškimus.
Pamėginkim. Tarkim, dabar – ne, ne kada nors vėliau, bet dabar, šią pat akimirką, – imame ir pakeliame telefono ragelį bei paskambiname žmogui, kuriam paskambinti labiausiai baiminamės? Kas įvyktų, jeigu mes jam pasakytumėm, ką seniai norėjome pasakyti?
Pasekime, kas vyksta su mumis, kai mes savo baimes ryžtamės (arba ne) įveikti veiksmu. Toliau siūlomame sąvade pasižymėkite tas pozicijas, kurios sutampa su jūsų būseną atitinkančiomis gyvenimiškomis aplinkybėmis ir papildykite jas savomis:
* pasirengimas;
* baiminimasis;
* dvejonės;
* vidinis pasipriešinimas;
* fantazijos tema: ak, ir kas dabar bus!..
* daugybės priežasčių ir aplinkybių, kuriomis stengiamės išvengti veiksmo, išsigalvojimas – išvardykime jas;
* tvirtas pasiryžimas;
* pirmas žingsnis;
* bailus atsitraukimas;
* nuovargis;
* susierzinimas: na, ir kam viso to reikia?
* nepasitenkinimas savimi: nejaugi aš to nesugebu?
* piktas apsisprendimas – ne, aš tai padarysiu!
* antras žingsnis – daug lengviau negu pirmąkart;
* netikėtas žaidimo malonumo pojūtis;
* lengvumo ir išsilaisvinimo pojūtis;
* niekam neprilygstantis laisvumas!
* įgyvendinimas;
* ka-a-aifas!
* susižavėjimas savimi: aš tai padariau!
* nusistebėjimas: na, ir kas čia tokio ypatingo buvo?
* nusivylimas: tiek viso to reikalo ir tebuvo?
* pasitikėjimas savimi: jeigu galėjau tai, sugebėsiu ir visa kita!

Na, ir kaip? Pavyko?
Kaip jaučiasi jūsų savigarba? Neužmirškite sau už viską padėkoti.
Jeigu nesiryžote to padaryti – taip pat nieko baisaus. Juk ne visi gali iš karto peršokti bedugnes. Padarysite tai vėliau. Kaip ten bebūtų, jūs vis tiek įgijote neįkainojamą dvasinę laisvės išgyvenimo patirtį – peržengimo per savo baimes patirtį. Jūs jau žinote, kad tai padaryti vis tiek įstengsite.
Svarbiausia – nebijoti. Pripažinti visa ko egzistavimą, leisti realiai pasireikšti, nes visa tai vis tiek yra mumyse. Mes juk žmonės, ir turime kai kurių trūkumų. Ir to nereikia gėdytis – bent jau pačioms prieš save.