Ar jums niekada nebuvo tekę išgyventi nemalonaus pojūčio, jog kažkas pernelyg jau griežtai jus vertina ir teisia, o paskui įsitikinti, jog absoliučiai klydote? O ir patys ar niekada nebuvote persiėmę ūmiu ir racionaliai nepaaiškinamu priešiškumu kažkam? O gal išgyvenote įsimylėjimą, trenkusį lyg žaibas iš pirmo žvilgsnio, – ir tokį patį išsiskyrimą vėliau? Ar jūsų niekada nebuvo apėmęs jausmas, kad kažkas tarsi specialiai trukdo jums siekti savo tikslų, kaišioja pagalius į ratus, – o vėliau išsiaiškinti, jog tas piktadarys tenorėjo, kad rezultatas būtų nepriekaištingas ir jūs susilauktumėte deramo atpildo (šlovės, pareigų, pinigų ir pan.)? Tai tas pats, kaip nervintis, kad automobilis priekyje šliaužia vėžlio žingsniu, kol nepamatai, kad dėl visko kaltas kelio remontas ir dėl jo susidaręs kamštis… O gal esate buvę bjaurios nuotaikos ir grįžę namo tuoj pat užsipuolę kaltinti visus, kad tai jie sugadino jums dieną?
Tarpusavio santykiai tarp žmonių labai priklauso nuo kiekvieno iš jų individualių ir permainingų, nuotaikos sąlygotų interpretacijų. Tos interpretacijos, subjektyvus vertinimas gali būti taip įaugę į kraują, kad mes nė neįtariame, kad pasąmoningai užsiimame kažkuo panašiu, ir daugeliu atvejų jau visiškai nesutiktumėm, kad mūsų išvados gali būti klaidingos. Nors dažniausiai jos paremtos tik atsitiktinėmis prielaidomis, kurios mums instinktyviai šovė į galvą susidariusioje situacijoje.
Mes nusprendžiame, kad kažkas dėl nežinomų priežasčių mums jaučia „baisią” antipatiją, o paskui sužinome, kad žmogus buvo tiktai blogos nuotaikos, išgyvena sielvartą arba dabar tiesiog mes jam visai nė galvoje. Mes būname įsitikinę, jog pagaliau tai jau tikrai atradome savo svajonių moterį arba vyriškį, o po trijų savaičių nežinome, kur išlieti įniršį, išsiaiškinę, kad jis ar ji viso labo – tiktai žmogus… Mes prikaišiojame savo sutuoktiniui (ar sutuoktinei), kad per jį (ją) buvome priversti praleisti progą apsilankyti puikiame vakarėlyje, o priešinga pusė nustebusi išplečia akis: „Tai juk tu nenorėjai ten eiti. Aš mielai… Aš galvojau, kad tu…” Arba jūs jaučiatės tarsi ne savo kailyje, jus erzina savo pačių dvasinė būsena ir nusiteikimas, niekaip neatitinkantis nuosavo įsivaizdavimo apie save. Ir tuojau imate save įtikinėti, kad tai visai ne jūsų jausmai, kad tai kiti sukėlė juos, kalti dėl jų. Juk jūs pati – „na, niekuomet!..” („Tai per tave aš pratrūkau…”, „Jeigu ne tu…”, „Viskas, jis (ji) mane galutinai pribaigė!..”).
Mes nė nepastebime, kad taip elgdamiesi tampame tarsi marionetėmis, – bet ne kitų, o savo pačių rankose. Tiksliau – tampame bevaliais savo pačių klaidingų, iliuzinių, savavališkų įsivaizdavimų vergais. Tačiau savo niekuo nepagrįstų minčių ir nusistatymų keisti nesame pasirengę, todėl ir toliau liekame psichologinio diskomforto būsenos, kuri taip pat tokiu atveju negali pasikeisti į gera. Kol mes neprisiversime pažvelgti tiesai į akis ir suvokti, kokią žalą sau ir kitiems darome tokiu elgesiu. Kol neišmoksime būti tikrais savo reakcijų ir jausmų (netgi nemalonių mums jausmų!) šeimininkais. Kol neprisiimsime atsakomybės už savo pačių emocinę būklę, kol nenurimsime, neprabusime.
Nuo šešėlio išties niekur nepabėgsi. Bet juk mes esame šešėlio šeimininkai, o ne jis mūsų. Ir niekada negalima leisti jam tapti tokiam.
Vidinis žmogaus šešėlis: emocijos gali suklaidinti
