Pavyzdžiui, pasilikti vieni namuose, miegoti tamsiame kambaryje, būti uždaroje patalpoje ir pan. Mažylio baimių išvarginti tėveliai kartais pradeda nerimauti dėl jo sveikatos. Ir visiškai be reikalo, nes vaikams tokios baimės būdingos. Tačiau ignoruoti baimių irgi neverta.
Kas sukelia baimę
Visos vaikų baimės išsirutulioja iš aplinkos, kurioje jie gyvena. Neretai jas “pažadina” patys tėvai. Psichologų teigimu, tamsos ir vienatvės baimė dažniausiai kamuoja nerimastingų motinų vaikus. Pavyzdžiui, mažyliui baimę gali sukelti ir mamos nerimas dėl būtinybės palikti jį vieną.
Jeigu ji dėl kokių nors priežasčių nenori eiti į darbą, tai gali teisintis negalinti palikti vaiko vieno namuose. Tai girdėdamas mažylis gali pradėti bijoti vienas juose būti.
Baimės rečiau kamuoja tuos vaikus, kurie turi nuolatinių draugų. Jos būdingos nebent tiems, kurie draugauja su vyresniais vaikais, kurie jiems papasakoja kraupių istorijų, norėdami tyčia įbauginti.
Vaikų baimingumą skatina per didelė tėvų globa, tarsi pabrėžianti, kokie jie silpni ir nesaugūs. Savarankiški vaikai, kuriems dažnai tenka patiems pasirūpinti savimi, jaučiasi saugesni.
Baimės jausmas gali būti pažįstamas tiems mažyliams, kuriuos globoja keletas dėl jų nerimaujančių moterų: mama, močiutė, teta. Jis nesvetimas ir nepatyrusių, nežinančių, kaip teisingai auklėti savo atžalas, tėvų vaikams – jie tarytum užsikrečia gimdytojų nepasitikėjimu.
Vaikų baimingumą skatina tėvų neištesėti pažadai. Jeigu tėveliai vaikui pažada, kad jam miegant niekur neišeis, bet šis pabudęs jų neranda, tai jo baimės jausmas gali gerokai sustiprėti.
Baimę sustiprina nežinia
Baimė neretai aplanko ir netektį išgyvenusių tėvų vaikus. Dažniausiai ji apninka mažylius mirus artimam žmogui ar šeimos nariui. Paprastai suaugusieji nekalba su mažu vaiku apie artimojo ligą, artėjančią jo mirtį, nesiveda jo į laidotuves. Nebesulaukdamas to žmogaus sugrįžtant ar apsilankant, mažylis galvoja, kad jis kažkur išnyko, ir labai baiminasi, kad taip neatsitiktų kitiems jo mylimiems žmonėms.
Ne mažesnę baimę vaikui gali sukelti ir nuo jo slepiamos tėvų skyrybos. Todėl būtina jam paaiškinti, kas vyksta šeimoje, ko jis iš to gali tikėtis, kam turėtų ruoštis. Pavyzdžiui, jeigu tėtis ketina palikti šeimą, vaikui svarbu žinoti, kad jis vis tiek reguliariai galės su juo susitikti.
O jeigu dėl kokios nors priežasties jų susitikimai neįmanomi, reikėtų mažyliui sakyti, kad, pavyzdžiui, tėtis labai toli išvykęs, todėl negali jo aplankyti. Tik jokiu būdu negalima vaikui piršti minties, kad tėtis jo nebemyli. Kad ir kur būtų tėveliai, vaikas turi nuolatos jaustis jų mylimas – taip jis jausis saugesnis.
Kaip padėti baimingam vaikui
Jeigu vaikas bijo miegoti tamsoje, reikia jo miegamajame palikti degančią naktinę lempelę. Jei mažylis bijo vienatvės, geriau niekada nepalikti namie vieno. O jeigu vis dėlto tenka palikti, tai prieš išeinant būtina nuraminti, pavyzdžiui, pasakyti, kad jį saugos geriausias draugas – didžiulis meškinas, kuris nieko nebijo net visiškoje tamsoje. Ruošiantis vaiką palikti namie vieną ilgesniam laikui (pavyzdžiui, ketinant pradėti dirbti), reikia pabandyti pamažu nuslopinti jo baimės jausmą: iš pradžių, susitarus su juo, palikti vieną vos kelioms minutėms, o vėliau kaskart vis ilgiau, kol jis įstengs išbūti vienas po keletą valandų. Tik reikia būti labai kantriems, neskubinti mažylio ir juolab nebarti, jeigu jam nelabai sekasi “pratintis”.
Nežinant, ko konkrečiai vaikas bijo, galima pabandyti išsiaiškinti žaidžiant su juo.
Reikia leisti mažyliui vaidinti tėvelį, o pačiam pabūti jo “vaiku”. Kai “tėtis” ketins vaiką paguldyti ar palikti vieną, “vaikas” turi pasiskųsti to labai bijąs. Ir galbūt “tėtis” jam patars, kaip tos baimės atsikratyti. Žodžiu, žaisdamas vaikas išsiduoda, kokios baimės kamuoja jį patį (raganos iš pasakų, šmėklos iš nugirstų pokalbių ar pabaisos ir animacinių filmukų). O tuomet jau reikia pabandyti dviese nuspręsti, kaip geriausia su jomis kovoti.
Paprastai atsakymą galima rasti tose pačiose pasakose, nes visais blogiukais jose paprastai atsikratoma. Arba galima paprašyti vaiko, kad nupieštų savo baimę, o po to suplėšytų lapą su piešiniu į smulkius skutelius ir išmestų į šiukšlių dėžę.
Tai padaręs, mažylis gali pasijusti visiems laikams atsikratęs baimės.