Toks santykių tipas, kai kažkas yra „išnaudotojas”, o kai kas – „auka”, daug kam pažįstamas. Aukos vaidmuo kartais prisiimamas savanoriškai, o kartais – netgi nepastebimai pačiam sau. Visi mes veikiame vieni kitus, – tokie jau esame. Kiekvienam iš mūsų ne tik mes patys, bet ir kiti žmonės yra idėjų, energijos, naujų jausmų ir pojūčių šaltinis. Tačiau pusiausvyra sutrinka, jeigu kurio nors vieno įtaka daroma paslapčia, kito žmogaus nenaudai ir nesiskaitant su jo interesais. Kaip tuomet išsiaiškinti, ar bendraujame su „sielų grobikais”, ypač jeigu jie mus įtikinėja, kad turi pačius geriausius ketinimus mūsų atžvilgiu?
Kai sutrinka energijų pusiausvyra
Mes pradedame suvokti, jog mūsų santykiai nėra normalūs, kai pastebime, jog įdedame į juos daugiau, negu gauname. Įdedame brangiausia, ką turime: laiką, pinigus, idėjas, o jaučiamės vis prasčiau. Ir taip iki tol, kol atsiliepti į kito prašymus tampa nebeįmanoma. Viskas baigiasi tuo, jog pradedame prarasti susidomėjimą viskuo, kas su mūsų buvusiais santykiais siejasi, ir laipsniškai emociškai visiškai nutolstame nuo to žmogaus. Štai kitas liudijimas: „Mano buvęs vaikinas ilgai nenorėjo paleisti manęs, – pasakoja 23 metų amžiaus Toma. – Jis puikiai suvokė, kad aš jo jau nebemyliu, bet ir toliau siuntinėjo man SMS, kviesdavo pavakarieniauti, laukdavo po darbo”.
Kai kurie iš tokių žmonių nepalieka mūsų nė per žingsnį, tapdami vis atkaklesni ir net įžūlesni. Kiti naudojasi daug labiau komplikuotomis strategijomis, kad išlaikytų mus priklausomus kuo ilgiau. Todėl visada reikia įsiklausyti į artimųjų balsus, kai jie mums sako: „Na, mes tavęs tiesiog nebepažįstame…”, „Tu kalbi tarsi svetimais žodžiais”. Tada jau pats metas kuo giliau pasidomėti, ar mūsų dabartinės emocijos atitinka realiai egzistuojančias aplinkybes. Ar mes elgiamės pagal savo būdą? Ar kartais nedėstome sau svetimų kategoriškų nuomonių? Labai svarbu paklausti: „Kas iš tiesų su manimi vyksta?” Jeigu mes kažkodėl ėmėme prasčiau vertinti pačius save, jeigu pasijutome bejėgiai ir nieko negalintys patys teisingai suprasti, tarsi vaikai, – tai jau rimtas pagrindas susirūpinti: gal ir iš tiesų mūsų aplinkoje yra žmogus, veikiantis kaip energinis vampyras? Pirmiausiai su tuo žmogumi reikėtų tiesiog pasikalbėti Bet jeigu jis neatsakys į mūsų nuoširdumą nuoširdumu, pamėgins būtent mus pavaizduoti visa ko kaltininkais, tikriausiai tai reikš mūsų įtarimų patvirtinimą. Paprastai tokie žmonės visuomet perskirsto tarpusavio santykių energiją taip, kad taptų laimėtojais. Ir į viską, ką gauna iš kitų, žiūri tik kaip į negrąžintinas dovanas.
„Chameleono” strategija
„Mano merginos mama vos ne kasdien ateina pas mus į namus, – pasakoja arti trisdešimties turintis Jonas. – Ji atneša valgyti, nuolat veržiasi ką nors išskalbti, pagaminti pietus… Aš suvokiu, jog taip ji elgiasi vedama geriausių norų, bet man jos įsiveržimai į mūsų bendrą buitį tiesiog nepakeliami! Aš negaliu jai pasakyti apie tai tiesiai, tačiau ir pakęsti to daugiau nebeturiu jėgų”. Žmonės, kurie prieš mūsų valią stengiasi mus valdyti, anaiptol nebūtinai yra piktavaliai, jie gali būti labai įvairūs: rūpestingi ir atkaklūs, dėmesingi ir agresyvūs. Pagal tai, ko jie siekia ir su kokia konkrečiai susiduria situacija, jie gali pritaikyti labai įvairias veikimo strategijas bei metodus.
Vienas iš labiausiai paplitusių tipažų – „kupinas žavesio vampyras”. Tai nesavarankiškos asmenybės, kurios žino, jog pačios nesugebėtų susidoroti su savo problemomis. Todėl nuolat ieško kitų, kad galėtų išnaudoti juos kaip pagalbą. „Darbe gali pasitaikyti susidurti su kolega, kuriam padedi kartą kitą, o netrukus ir pats nepastebi, jog atlieki už jį visą darbą”. Šeimyniniame gyvenime šį vaidmenį gali atlikti vienas iš sutuoktinių. Štai net keletą metų su jauna žmona pragyvenęs vyriškis ką tik išsiskyrė su ja – be galo meilia ir miela moterimi. „Mane pradžioje netgi jaudino jos bejėgiškumas ir didžiulės, visada liūdnos akys, tačiau vėliau aš supratau, kokią klaidą esu padaręs, – pasakojo jis. – Man teko viską, kiekvieną smulkmenėlę, spręsti už ją, tad mano paties gyvenimui laiko beveik nebeliko. Dar blogiau: matydamas ją visada tokią prislėgtą ir nusivylusią, aš ir pats pajutau, jog pradedu žiūrėti į gyvenimą jos akimis”.
Nemažai kas papuola į „genialiųjų vampyrų” – narciziško charakterio žmonių – paspęstas žabangas. Jie atrodo tarsi išskirtinai įžymios, autoritetingos, įspūdingos asmenybės. Tai gali būti „lemtinga moteris”, „charizmatiškas vadovas”, „nesuprastas genijus” ir pan. Potencialias aukas jie gaudo tariamu pasitikėjimu, galimybe šiems patekti į jiems vieniems prieinamą elito pasaulį. Bet dažniausiai jie tik parazituoja kitų susižavėjimo ar netgi dievinimo sąskaita. Tokie žmonės gali pasirodyti išties nuostabūs bendraujant, tačiau jų kerai iškart išsisklaido vos išsiskyrus. Iš tikrųjų niekas jų nedomina, išskyrus nuosavą asmenį bei naudą, kurią galima išpešti iš kitų. Jau „balzakiško amžiaus” sulaukusi Valerija pasakoja, kaip nepaisant visos patirties ji pati kartą pakliuvo ant tokio „kabliuko”: „Trejus metus aš buvau savo skyriaus viršininko kuo atviriausiai išnaudojama „auka”. Jis – protingas, išsilavinęs, visais atžvilgiais galintis pakerėti žmogus. Kai jis prašydavo mane kokios nors paslaugos, aš tai vertinau kaip ypatingo pasitikėjimo manimi ir simpatijos ženklą. O jis tiesiog užkraudavo man didesnę dalį savo tiesioginių tarnybinių pareigų. Jis nesidrovėdamas naudojosi mano laiku ir mano idėjomis, o aš nusileidau nuo padebesių į žemę tik po to, kai kompanijos valdybos posėdyje savo klaidas jis suvertė ant manęs”.
Atsikratykite aukos vaidmens
Kai kuriems iš mūsų po to gali pasirodyti, kad mes tiesiog pasmerkti būti aukomis – tereikia atsikratyti vieno „persekiotojo”, kai šalia atsiranda minios kitų „gelbėtojų” ir „globėjų”. Kartais žmogus išties pasąmoningai pripranta prie tokių santykių ir sau tarsi nepalieka galimybės padaryti pirmo žingsnio išsilaisvinimo link. Juk ne viena vieniša moteris turbūt galėtų pasiskųsti: „Aš tiesiog pasižymiu talentu pritraukti prie savęs nevykėlius! Savo draugams ir pažįstamiems aš egzistuoju tik kaip „psichologas”, kuriam bet kada galima pasiguosti. O ką aš pati gaunu už tai? Ogi nieko, išskyrus reguliarius melancholijos priepuolius. Aš tai juk neturiu pas ką ieškoti pagalbos!” Tačiau toks savęs atsisakymas dažniausiai būdingas būtent per mažai save vertinantiems žmonėms. Jie visada pasirengę aukotis, nes pasąmoningai yra įsitikinę: tai vienintelis būdas kompensuoti savo trūkumus.
Kitaip tariant, energine priklausomybe pagrįsti santykiai reiškia ne vienpusę ataką, bet yra abiejų pusių sąveikos rezultatas. Už vis populiaresniu tampančiu terminu „vampyrizmas” glūdi sudėtinga pačios „aukos” psichinių mechanizmų veikla. Dažniausiai tie mechanizmai – paprasčiausia projekcija. Terminu „vampyras” mes paprastai apibūdiname žmogų, kuris mus kažkuo erzina. Mes taip reaguojame į kokią nors jo savybę, kuri mums visai svetima ir atstumianti. Bet gali būti ir atvirkščiai – kuria norėtumėm pasižymėti patys. Pavyzdžiui, darbo kolega išskirtinai nepareigingas, netvarkingas, dirba atmestinai, o visi kiti mes – pernelyg punktualūs, kruopštūs ir atsakingi. Tą plevėsą mes visi pasirengę laikyti „vampyru”, nors jo vienintelė kaltė tėra ta, kad jis nesijaudina, jeigu pavėluoja į darbą, jam nusispjaut į savo įsipareigojimus, ir apskritai jis pernelyg lengvabūdiškas. Kita vertus, jis elgiasi taip, kaip mes sau neleistumėm elgtis, nors tokiam požiūriui nemenkai ir pavydim. Tačiau kai žmogus nuolat „kovoja” su savo pasąmoningais impulsais, jam tiesiog nebelieka jėgų savo asmens ugdymui ir tobulinimui. Tuomet dėl savo nuovargio jis labiausiai linkęs kaltinti kitus. Bet ar nebūtų geriau, užuot ieškojus savų problemų priežasties aplinkinių elgesyje, pirmiausiai išsiaiškinti savus pojūčius ir jų priežastis. – Gal mūsų apverktinos savijautos tikroji priežastis glūdi būtent mūsų pačių viduje egzistuojančiuose prieštaravimuose?
Viskam yra ribos
Kas gi neatjaus beviltiškai įsimylėjusio ir kenčiančio žmogaus? Kam neteko nuryti žavaus ir charizmatiško viršininko nuoskaudos? Atvirumas, pasirengimas kitą žmogų įsileisti į savo gyvenimą – labai natūralus žmogaus bruožas, be kurio mes tiesiog neišgyventumėm. Tačiau kas nors svetimas, pažeidžiantis mūsų asmenines ribas be atsiklausimo, elgiasi kaip tikras agresorius.
Kaltinti ar mėginti įtikinti tokį žmogų jo veiksmų nepateisinamumu yra beviltiška. Jis ir pats dažniausiai nesuvokia savo daromos neigiamos įtakos. Tiesiog žodžiais ar elgesiu jam reikia parodyti tai, kas jums kelia nerimą ir yra jums nepriimtina. Galbūt jis ir pats susipras, jog priežastis – jame. Gerbti vienas kito ribas – bet kokių normalių santykių pagrindinė sąlyga. Svarbu tiksliai ir aiškiai pirmiausiai sau pačiam jas apsibrėžti – iki kokios ribos mes pasirengę kentėti kitų įsibrovimą. Ją kam nors peržengus visada būkime pasirengę griežtai ginti savo interesus.
Bet kokiu atveju savęs nemylintis ir nevertinantis žmogus visuomet atras „auką”, kurią patogiausia apkaltinti savo liguistais išgyvenimais. Ir tai bus savotiškas „vampyrizmas”. Todėl tiktai mes patys turime sąmoningai apsispręsti, kas svarbu mums gyvenime, į ką mes suinteresuoti investuoti savo energiją – į meilę ar neapykantą, į atsivėrimą kitiems žmonėms ar į jų išnaudojimą. Tokio pasirinkimo galimybė teikia didžiulę laisvę, bet drauge užkrauna ir nemažesnę atsakomybę.