Tarpusavio ryšiai: realybė ir iliuzijos

16074

Grožis, buitis

Sudėtingame, prieštaringame, tačiau žavesio kupiname žmogiškųjų santykių pasaulyje jau vien mėginimas išsiaiškinti, kas gi vyksta iš tikrųjų, nėra paprastas. Juk mes net nesusimąstome apie tai, kai gyvenimas teka tarsi savaime, įvykiai keičia bei gožia vienas kitą nesustodami ir, atrodytų, nėra jokio pagrindo abejoti sėkminga, palankia ar tiesiog nieko ypatingo asmeniškai mums nereiškiančia įvykių baigtimi. Tokiais laikotarpiais mes tarsi užsimirštame savotiškame realybės transe ir pradedame vertinti gyvenimą kaip kažką savaime suprantamo.
Sunkiau tampa tokiu metu, kai mūsų santykiai pradeda atrodyti praradę turinį, tušti, varginantys, netgi melagingi ir atstumiantys. Mes pasijuntame kalbą, ko visai nenorėjome pasakyti. Mūsų galvoje vis dažniau šmėsteli mintys, kurių mes dar nepajėgiame aiškiai suvokti, bet kurios tikrai pranašauja kažką negero. Mes pastebime, kad pradedame išgąstingai vengti situacijų, kuriose anksčiau jausdavomės visiškai patogiai. Pradedame ieškoti kaltės ir kaltųjų bei jausti susierzinimą dėl draugų ir kolegų arba tų, kuriuos (kaip bent jau tvirtiname) mylime, poelgių ir kalbų.

 

Tokiais laikotarpiais mes galime pasinaudoti ištisu visokiausių tolesnio elgesio modelių rinkiniu, ir kai kurie iš jų išties pasiteisina. Galime didžiuotis savo patirtimi ir įgytomis žiniomis bei jausti pasitikėjimą dėl to, kad mokame susidoroti su įvairiomis gyvenimo situacijomis. Tačiau tarpusavio santykiai yra dinamiškas, nuolat besikeičiantis, nepaliaujantis stebinti permainomis reiškinys. Jie tiesiog negali būti sustingę viename taške, jie kinta, kaip ir mes patys. Tuomet pažįstamų ir ištobulintų elgesio strategijų gali nebepakakti sprendžiant net ir pačiuose artimiausiuose ir patikimiausiuose santykiuose iškylančias problemas, kurios tampa suvokiamos kaip trukdžiai ar kliūtys. Bet net ir tuomet sugebėjimas pažvelgti į situaciją tarsi iš šono, pamėginimas pakeisti savo emocinį nusistatymą naujos tikrovės atžvilgiu gali būti daug veiksmingesni negu vaistai.

Kai pajunti, kad gyvenime kažkas prarado prasmę arba neteko ankstesnės harmonijos, visuomet kyla noras kuo greičiau apie visa tai su kuo nors pasikalbėti. Arba griebtis senų pažįstamų metodų: jeigu situacija tapo sudėtinga, reikia negailėti pastangų ją pakeisti, iš naujo apmąstyti. Tačiau ir tai ne visada atneša laukiamų rezultatų.
Pasišnekėti su kuo nors išties yra puiku. Patys įvairiausi sveiki santykiai paprastai suteikia daug erdvės gyvam pokalbiui. Ir galimybę jaustis tikram, jog kalbėtis galima beveik apie viską. Kartais, kai vienas žmogus atranda savyje jėgų nuoširdžiai atsiverti kitam žmogui jo vidinei patirčiai, padeda suartėti. Tuomet abu pašnekovai tarsi pakyla į naują tarpusavio supratimo lygmenį. Tuo tarpu skubotumas, norint sužinoti, ką rūpimu klausimu mano kitas žmogus, išsakymas jam, ką tuomet jaučiate jūs, gali tapti ir jūsų suartėjimo kliūtimi.

Kai artimi santykiai „užstringa” arba pasijunta slegiantis nuolatinio kartojimosi pobūdis, dažniausiai pokalbis – nėra pati geriausia išeitis. Be to, beveik bet kokiuose santykiuose vienas žmogus pokalbį vertina labiau už kitą. Ir ne visada tas žmogus būna moteris (heteroseksualiuose santykiuose), suaugęs senėjančių tėvų vaikas, nekalbaus paauglio motina ar ekstravertiškas draugas arba kolega. Nors tai ir labiau tikėtina. Bet koks pasikeitimas vaidmenimis šiuo atveju būtų neveiksmingas, lygiai kaip ir per ankstyvas mėginimas užmegzti pokalbį arba primygtinis greitų rezultatų laukimas. Be to, tokia pozicija galėtų apriboti jūsų pasirinkimą, įkalinti atkaklaus užsispyrimo pozicijoje, išsekinti arba paskatinti sutelkti dėmesį vien į mėginimus teisintis, net nebandant suprasti kažką naujo ir naudingo.
Pirmiausiai reikėtų pamėginti atvirai, aiškinantis visas aplinkybes pasikalbėti su pačiu savimi: geriausiai užsirašyti klausimus ir atsakymus į juos, o ne beprasmiškai diskutuoti vien mintimis. Ypač naudingi būtų tokie paprasti klausimai: kas šioje situacijoje man jau pažįstama? Kas labiausiai pribloškia? Ar tik aš nesu dėl kažko pernelyg susijaudinęs? Ar esu atviras? Kokio rezultato aš noriu pasiekti? Kas galėtų padėti jį pasiekti? Tokie klausimai padeda išeiti už ribų to, kas jums jau žinoma. Jie gali atnešti laukiamą palengvėjimą, padėti atsikratyti slegiančio nuobodulio ar jausmo, jog judi vien „siaurėjančiais ratais”. Gali numalšinti augantį susierzinimą arba norą būtinai atrasti atpirkimo ožį.

Net labiausiai nekaustomi išankstinių nusistatymų bei mažiausiai besigilinantys į save žmonės kartais pasijunta nejaukiai bei nepatogiai, neretai net nesuvokdami dėl ko. Gal jūs žinote, kad iš jūsų kažko reikalaujama, bet neturite nė mažiausio supratimo, kaip į tai reikėtų reaguoti. Taip gali atsitikti ir darbe, ir – nė kiek ne rečiau – namų aplinkoje. Kažkas jūsų gyvenime stengiasi pastūmėti jus į aukštesnį aplinkos suvokimo lygmenį, – gal netgi vidinė asmenybinė branda, – o jūs kapanojatės suirzę kasdienybėje, darotės irzlūs, jums sunku priimti netgi paprasčiausius sprendimus. Gal jūs pernelyg leidote sau atsipalaiduoti, gal dar labiau panirote į darbą, gal ėmėte svajoti apie poilsį pietų kurortuose, – o gal net apie pirmalaikį išėjimą į pensiją.
Jums būtinai norisi išsikalbėti. Tačiau skubotumas, su kuriuo to siekiate, liudija, jog jums rūpima tiesa slypi kažkur kitur: ne jumyse.
Tokie pokalbiai gali būti labiau orientuoti ne į patį bendravimą, o į mūsų baimių ir nerimo palengvinimą. Mums būtina kažkaip palengvinti širdį, pamėginti išsivaduoti iš apėmusio neapibrėžtumo. Ir mes kreipiamės „į išorę” pernelyg anksti arba pernelyg atkakliai. Kol mes kalbame, aplinkiniai gali pasijusti prislėgti, nepasirengę tam, ką išgirdo, arba pasimetę, nes iš jų pernelyg daug reikalaujama. Juolab kad dažniausiai tai daroma netiesioginiais, aplinkiniais būdais, kuriuos sunku sukontroliuoti ar netgi aiškiai suprasti.

Pakalbėkime apie energinį balansą, susiformuojantį tarp dviejų žmonių neproduktyvaus pokalbio metu. Dažniausiai vienas žmogus ima vis labiau karščiuotis, akumuliuoja vis daugiau energijos, viršija visus normalius jos rodiklius, kai tuo tarpu kitas tiesiog susigūžia, praranda paskutines energijos atsargas. Jis užsidaro savyje ir pasijunta tarsi bejėgis. Akivaizdu, kad toks pokalbis gali baigtis tik nusivylimu. Pokalbio prasmė ir teikiamas malonumas slypi bendravime, o kai tokio bendravimo nėra arba jis pernelyg vienpusis, bent vienas pašnekovas pasijus prislėgtas. Tuomet ir kitas gali patirti suirzimą. Kitas variantas – abu ima ginti savo pozicijas pernelyg emocingai ir kiekvienas savo požiūrį atstovauja nuotaikų, o ne proto argumentais. Naudos neatneš ir per daug spartus pasirengimas atsisakyti savo nuomonės, nes tuomet pokalbis neteks būtino daugiasluoksniškumo ir sudėtingumo („Jeigu tai viskas, ką jūs galite pasakyti, tuomet apskritai nėra prasmės apie tai kalbėtis”). Bet kokiu atveju nė vienas iš pašnekovų taip ir nesusidarys nuomonės, kas gi iš tiesų vyksta.
O juk tarpusavio santykiuose tai svarbiausia!