Šią šaknį, kaip ir maralo ragą, dovanodavo jaunavedžiams, linkėdami sulaukti kuo daugiau palikuonių. Ir niekas neturėjo žinoti, kur šis augalas auga.
Pirmą kartą rožinę rodiolą aprašė I m.e. amžiuje gyvenęs graikų gydytojas Dioskoridas. Jau tais laikais šio augalo šakniastiebiai buvo labai vertinami. Tačiau dažniausiai jie buvo naudojami audinių dažymui ir kailių rauginimui.
Šviežios rožinės rodiolos šaknimis ir šakniastiebiais iki pat VIII amžiaus buvo prekiaujama daugelyje šalių – nuo Švedijos iki Viduržemio jūros. Europos šalyse švelnūs jauni rodiolos ūgliai ir lapai buvo vartojami maistui: iš jų gamindavo salotas. O šakniastiebių etanolio antpilu buvo gydomas skorbutas, malšinami galvos skausmai.
XVIII amžiaus viduryje Karlas Linėjus šį augalą moksliškai pavadino Rhodiola rosea L. Rožinė rodiola – daugiametis žolinis augalas, kurio stambi gumbuota šaknis išleidžia keletą tiesių, nesišakojančių stiebelių, lipte aplipusių nedideliais mėsingais pailgos kiaušinio formos lapais. O stiebelių viršūnėse geltoni žiedai “susispietę” į vieną skydo formos žiedyną.
Ypatinga šio augalo šlove naudojosi Tibeto medicina. Ne veltui rožinė rodiola vadinama “Tibeto ženšeniu” ir auksine šaknimi. Tibeto medicinos metraščiuose šis augalas minimas labai dažnai. Daugelį amžių auksinė šaknis buvo kontrabandos objektas. Kiniečiai šią gamtos retenybę gabendavo per sieną rizikuodami gyvybe.
Farmakologiniai ir klinikiniai tyrimai įrodė,
kad auksinė šaknis pasižymi stimuliuojančiu poveikiu, sustiprina organizmo atsparumą nepalankioms meteorologinėms sąlygoms, gelbsti nuo stresų, padeda sutvirtėti po sunkių ligų.
Pastaraisiais metais nustatyta, kad šis augalas saugo nuo tuberkuliozės ir vėžio. Specialistus domina ir jo antioksidacinis poveikis.
Nustatyta, kad auksinės šaknies preparatai normalizuoja centrinės nervų sistemos veiklą sergant neuroze, neurastenija, hipotonija, vegetaciniais kraujagyslių funkcijos sutrikimais, pervargus.
Tačiau perdozavus galima sulaukti atvirkštinių rezultatų: žmogus mieguistas, sumažėja jo darbingumas.
Auksine šaknimi ir jos preparatais negalima gydytis sergant hipertenzija, karščiuojant, padidėjus jaudrumui.
Rodiola auga tik Alpių kalnų juostoje. Jai patinka akmenuoti upių ir upelių, ištekančių iš sniegynų ar ledynų, krantai, senos morenos, skaldėtas kalnų molis.
Daugiausia šių augalų randama Altajaus kalnuose, Sajanuose ir Užbaikalėje. Tačiau šis nepaprastomis gydomosiomis savybėmis pasižymintis augalas jau priskiriamas retų, nykstančių augalų grupei.
Rodiola auga labai lėtai, augalas labai jautrus mechaniniams pažeidimams. Jeigu iškasant vieną šaknį netyčia užkliudoma greta augančios rodiolos šaknis, ši visuomet sunyksta. Vis daugiau žmonių augina rodiolą savo darže.
Daržininko atmintinė
Rodiola dauginama sėklomis arba šakniastiebių nuopjovomis. Šis augalas puikiai auga derlingose, gerai nudrenuotose dirvose. Sunkias dirvas būtina patręšti organinėmis ir mineralinėmis trąšomis.
Prieš pasėjant visą mėnesį sėklas reikia daiginti 0 – +2OC smėlyje. Paprastai jos sudygsta 4-5 dieną. Pirmieji tikrieji lapai pasirodo tik po 25-40 dienų. Sodinukus reikia auginti 2-2,5 metų. Trečiaisiais metais gegužės pabaigoje – birželio pradžioje persodinkite į šiems augalams skirtą vietą. Po 2-3 metų jau galima nuimti pirmąjį rodiolos šaknų ir šakniastiebių derlių.
Ne viskas auksas…
Deja, daržuose neretai užauginama ne rodiola, panašus į ją augalas – šilokas. Pažvelgus į šakniastiebį, juos nesunku atskirti.
Rodiolos šakniastiebis rožinis ir labai minkštas. Jo vidus baltas, vandeningas, o paviršinėje dalyje yra keletas piršto pavidalo ataugų, panašių į meškos leteną.
Žaliavai sudžiūvus, lūžių vietos įgauna rožinę spalvą. Šakniastiebių paviršius nelygus, truputį blizgantis. Šiek tiek pagramdžius, pasirodo gelsvos (seno aukso) spalvos audiniai. Matyt, todėl augalas ir vadinamas “auksine šaknimi”.
O šilokų šakniastiebiai sumedėję, panašūs į ilgas besišakojančias virveles, apaugusias smulkiomis šaknelėmis.
Džiovinkite pavėsyje
Užauginus rodiolą, labai svarbu tinkamai ją sudžiovinti. Rudenį iškasę šaknis, nupurtykite nuo jų žemę ir nuplaukite šaltu tekančiu vandeniu. Po to nuskuskite seną nelygią žievę, nugramdykite apipuvusias vietas, nupjaukite stiebelius ir padėkite pavėsyje. Apdžiūvusius šakniastiebius supjaustykite skersai 10 cm ilgio gabalėliais.
Nusipirkite vaistinėje
Farmacijos pramonė gamina skystą rožinės rodiolos ekstraktą, kurio stimuliuojantis poveikis pranoksta citrinmedžio, eleuterokoko ir aralijos poveikį. Jis mažai toksiškas ir pasižymi daugeliu gydomųjų savybių, be to, prie jo nepriprantama.
Šis ekstraktas pagerina protinį darbingumą, suaktyvina organizmo oksidacijos procesus, normalizuoja kepenų, skydliaukės, antinksčių ir lytinių liaukų veiklą. Jis rekomenduojamas pervargus, sergant neuroze, hipotonija, impotencija bei praktiškai sveikiems žmonėms, dirbantiems įtemptą protinį darbą.
Rodiolos ekstraktas padidina organizmo atsparumą apsinuodijus benzinu, alkoholiu ar kitomis nuodingomis medžiagomis.
Tačiau negalima pamiršti, kad šio ekstrakto poveikis priklauso nuo individualaus jautrumo ir organizmo ypatumų. Todėl nerekomenduojama gydytis savarankiškai. Prieš vartodami auksinės šaknies preparatus, būtinai pasitarkite su gydytoju.
Auksinės šaknies arbata
Altajaus gyventojai jau 500 metų vartoja rodiolos šaknis ir šakniastiebius. Ypač populiari arbata. Ji truputį aitri, maloniai kvepia rožėmis, o jos spalva keičiasi nuo rusvai rožinės iki skaisčiai raudonos.
Šios arbatos stimuliuojantis poveikis pranoksta kavos bei arbatos poveikį.
Todėl nederėtų kasdien ja mėgautis.
1 arbatinį šaukštelį susmulkintų rožinės rodiolos šakniastiebių užpilkite 1 l verdančio vandens, 10 minučių pavirinkite, 30-40 minučių palaikykite kambario temperatūroje ir, pasaldinę cukrumi ar medumi, gerkite po 1-2 stiklines per dieną.
Labai skanų gėrimą galima pagaminti rodiolos šakniastiebius sumaišius su žemuogių, juodųjų serbentų lapais bei jonažolių ir čiobrelių žole (visų augalų dedama po lygiai). 2-3 valgomieji šaukštai šio mišinio užpilami 1 l verdančio vandens ir 1 valandą palaukiama.
Ši arbata tonizuoja, normalizuoja medžiagų apykaitą. Ją reikia gerti dirbant sunkų fizinį ar protinį darbą, peršalus, sergant gripu, sutrikus skandžio ar žarnyno veiklai…