Mes įsigudrinome pažinti net kruopščiai paslėptą tironiją – tą amžiną vyrų aistrą parodyti savo pranašumą – ir dažniausiai sugebame jai pasipriešinti. Turime galvoje viršininkus, kolegas ir įkyrius nepažįstamuosius. Viršininkams tenka pripažinti mūsų profesionalumą, kolegos išmoksta patys užsiplikyti kavos, o kokio nors pernelyg savimi pasitikinčio bendrakeleivio familiarus tonas sulaukia atsako – trumpo, šmaikštaus, prajuokinančio visus troleibuso keleivius. Regis, tik vienas tironijos būdas yra beveik neįveikiamas – tai mylimo, vienintelio širdžiai brangaus žmogaus despotizmas, kuris dažnai pasireiškia smulkmenomis. Pavyzdžiui, jo užgaida kiekvieną rytą valgyti karštus pusryčius, neatsižvelgiant į tai, kad jūs į darbą išeinate 2 valandomis anksčiau už jį. Arba jo neslepiama neapykanta trumpiems sijonams. Beje, ne visiems, o tik tiems, kuriuos dėvite jūs. Net tokie menkniekiai, ypač jeigu jų ganėtinai daug, gali apnuodyti gyvenimą. O ką ir bešnekėti apie rimtesnius simptomus. Sakykim, reikalavimą laikytis tam tikro elgesio stiliaus bendraujant su jo draugais, tėvais arba vaikais iš ankstesnės santuokos. Tokiu atveju mažiausią jūsų nukrypimą nuo jo suformuoto stiliaus jis paprastai vadina nusiteikimu prieš jį. Yra ir dar didesnių vyrų despotizmo pasiekimų: uždraudimas dirbti, visiškai nepaisant jūsų prieštaravimų, reikalavimas prižiūrėti namuose vaiką (iki 5 metų, iki 10 metų iki pilnametystės ir t.t.), antipatija vienam ar keliems jūsų draugams (nuo švelnaus: „Tegu skambina, kai manęs nėra” iki kategoriško: „Liaukis su jais bendravusi”).
Kartais jūs ilgitės tų laikų, kai stipriosios lyties tironija buvo įteisinta įstatymais, ir kiekvienas tironas galėjo atvirai pareikšti savo pretenzijas. Pirmiausia, su tuo būtų lengviau susitaikyti, nes visos moterys buvo nuo pat vaikystės įpratusios su tuo taikstytis, o antra neiškentus, būtų galima audringai protestuoti, kaip tai darė vyrai, norėdami parodyti savo galią.
Bet tie laikai praėjo. Inteligentiškas, netgi meilikaujantis šiuolaikinio vyro despotizmas reikalauja ne mažiau inteligentiško atsako. Jis nusipelno visapusiško jo ištakų tyrimo, konspiracijos ir opozicijos metodų, galinčių užkirsti jam kelią.
Kaip atsiranda despotai
Yra daug skirtingų nuomonių. Genetikai neneigia, kad valdžios troškimas, žiaurumas, polinkis despotiškai elgtis gali būti užprogramuoti genetiškai. Daugeliui mūsų norisi tikėti, kad vyrai ir moterys gimsta vienodi, skiriasi tik jų bendravimas, tačiau mokslas to patvirtinti negali.
Sociologai primena, kad mūsų sąmonės stereotipai paprastai būna ilgaamžiškesni, negu juos sąlygoję reiškiniai. Šiandien beveik nebeliko specifinių vyro funkcijų. Vyrai savo rankomis neberenčia namų, jų nebesaugo. Ne tik jie gali aprūpinti šeimą pinigais. Tačiau tūkstančiai vyrų ir moterų elgiasi taip, lyg šios sunkios ir garbingos pareigos tebeslėgtų vyro pečius.
Psichologai savo ruožtu atkreipia dėmesį į tai, kad šeimose ir mokyklose dažniausiai vaikus auklėja moterys. Bet vaikams būdinga priešintis suaugusiųjų autoritetui. Ir svarbiausia jų nuostata, liekanti visam gyvenimui, yra išsivaduoti nuo moteriškos prievartos. Manoma, kad vyriškojo despotizmo užuomazgos atsiranda šių dviejų faktorių sandūroje. Beje, ne taip svarbu, kaip despotai atsiranda. Yra svarbesnių klausimų.
Kaip juos pažinti
Žinoma, jums patinkantis vyras nelaiko rankose plakato su jame išdėstytais reikalavimais būsimajai draugei ar žmonai: „Kas rytą paduoti švarius išlygintus marškinius”, „Kasdien paruošti iškilmingus pietus”, „Nekalbėti telefonu ilgiau kaip 5 minutes”, „Neįkyrėti dėl buitinių problemų” ir t.t. Bet panašus „plakatas” yra kiekvieno vyro galvoje. Na, nors mažas plakatėlis. Tik jūsų draugystės pradžioje vyras neretai jį pamiršta.
Dalis jo norų jums priimtini, juk ir jūs ruošiatės jį kai ko paprašyti, o be kompromisų negalima jokia sąjunga. Svarbiausia iš anksto įsitikinti, ar jūsų mylimojo reikalavimuose nėra nieko jums absoliučiai nepriimtinų dalykų. Nesvarbu ar tai susiję su jo marškiniais, ar su jūsų karjera.
Posakis: „Aš visą gyvenimą tave ant rankų nešiosiu” – skamba labai maloniai, tačiau nskubėkite tuo patikėti. Posakiai „vyras – pasaulio viešpats”, „moters vieta virtuvėje” ir kiti irgi yra gerokai perdėti. Juos vyrai mėgsta kartoti bendraudami su draugais, todėl nereikia jų vertinti rimtai. Tai tik tam tikras vyriškas humoras. Jiems linksma apie tai kalbėti.
Atidžiai klausykite, ką vyras sako jums būnant dviese. Ką kartoja daugelį kartų ir dažnai primena. Pavyzdžiui: „Namuose turi būti ideali tvarka. Mano mama tuo visada pasirūpindavo. Beje, ji svajojo pasišvęsti vien tiktai šeimai. Ačiū Dievui, bent mano žmonai nereikės dirbti. Šeštadienį pabundi – kvepia šviežiais pyragais. Visur švaru, jauku. Tikras malonumas!” Štai į tokius idiliškus šeimyninio gyvenimo vaizdelius reikia žiūrėti rimtai.
Stebėkite, ar dažnai jis rodo nepasitenkinimą, niurna, reiškia pretenzijas. Ar mėgsta kritikuoti, ar mano, kad jis visada teisus. Visa tai byloja apie jo despotizmą. ōvertinkite, ar daugelio pareigų jis stengiasi išvengti: nuo indų plovimo iki dovanų draugams pirkimo. Ko nedaro jis, tą reikės padaryti jums.
Paklausinėkite. Žinoma, paklausus ar visą vaikų auklėjimo atsakomybę jis pasiruošęs suversti savo būsimajai žmonai, jis papurtys galvą, todėl būkite originalesnė. Pavyzdžiui, kai važiuojant traukiniu priešais jus sėdi tėvai su labai užsispyrusiu vaiku, linksmai paklauskite: „O kaip tu sudraustum tokį neklaužadą?” – „Paversčiau jį raketa, o pats tapčiau valdymo centru”, – būtų pats geriausias atsakymas, bet jeigu jis burbtelės: „Ką čia bepadarysi, jeigu net tikra motina jo nesutramdo”, – būkite labai atsargi.
Labai efektyvūs klausimai apie jūsų tėvų ir pažįstamų namuose viešpataujančią tvarką. Kalbėdamas apie kitus, vyras atsipalaiduoja, todėl galima sužinoti daug daugiau tiesos.
Eksperimentuokite. Vos pradėję kartu gyventi, neskubėkite išnešti šiukšlių. Palaukite, kol dėžė persipildys. Jeigu jūsų draugas kuo ramiausiai ją išneša – puiku; jeigu krauna šiukšles šalia dėžės – gerai (turint galvoje, kad būna ir blogiau); jeigu tyliai kenčia ir delsia – patenkinamai; jeigu burnodamas išneša dėžę ir ilgai dėl tokio nemalonaus darbo priekaištauja jums – nepatenkinamai; jeigu skaito moralus, bet pats išnešti dėžę nesiruošia – beviltiškas atvejis. Darykite daugiau panašių eksperimentų, susijusių su įvairiomis jūsų bendro gyvenimo sritimis.
Vyrų despotizmas – yra tik tai, su kuo nesutinkate jūs, o ne jūsų mama, sesuo ar draugė. Beje, pernelyg didelis kategoriškumas visada baugina, ypač jeigu jūs dar jauna ir esate pasiruošusi pasikeisti. Pavyzdžiui, dabar jums labiausiai rūpi karjera, bet jūs sutinkate, kad gimus vaikui jūsų gyvenimo orientyrai gali laikinai pasikeisti. O kaip tai vertina jis? Lankstumas, mokėjimas koreguoti savo požiūrį paprastai vyrams labai patinka. Tačiau būtų geriausia, jeigu jis negalvotų, ką privalo daryti moteris.
Kodėl mes juos pasirenkame
Susipažinusi su Andriumi, Vida dažnai pasakojo draugėms apie jo dėmesingumą ir rūpestingumą. Ypač ji vertino jo draudimą „sutemus vaikščioti vienai gatvėmis”. Mat Vida mėgdavo dažnai svečiuotis. Nors būdavo dar tik pavakarys, jis per visą miestą važiuodavo jos pasitikti. Jeigu jis negalėdavo pasitikti, prašydavo neužtrukti, o sugrįžus nedelsiant paskambinti jam.
Jau treji metai, kai jie gyvena drauge. Andrius niekada nebeatvažiuoja pasitikti Vidos. Ir į svečius drauge su ja nevaikšto. Bet kai tik ji užtrunka (jo manymu), sukelia skandalą. Dabar gatvėse išties pavojinga. Bet pamatytumėte, kaip baimingai Vida žvilgčioja į laikrodį, kaip dažnai bėgioja paskambinti vyrui, kaip tiksliai pasako, kada žada išeiti iš draugės, ir kaip stengiasi jam paaiškinti, kodėl žada dar pusvalandį pasilikti. Ji seniai suprato, kad vyras ja nesirūpina. Vida sugalvoja daugybę priežasčių stengdamasi pateisinti savo ankstyvą atsisveikinimą, tačiau niekada nepasako tikrosios – ji bijo Andriaus. Visos draugės supranta, kad jis – despotas. Užsispyręs egoistas, galvojantis tik apie savo ramybę ir patogumus. Bet juk kadaise tos pačios draugės aikčiojo: „Koks šaunuolis! Kaip Vidai pasisekė!”
Priekabus – vadinasi, myli. Reikalauja, vadinasi, ruošiasi su manimi ilgai ir laimingai gyventi. Kaip klystame… Pasąmonėje bijome būti savo likimo šeimininkėmis ir neapdairiai leidžiame vyrui suprasti, kad jis gali kartais mums vadovauti. Bet ar jis tuo pasitenkins? Valdžia vilioja. Pajutus savo galią vienoje srityje, sunku jos atsisakyti ir kitose srityse.
Tikrieji ir netikrieji tironai
„Aš galiu pasirūpinti net svetimu man jos kūdikiu, tai kodėl ji negalėtų pasirūpinti man mielu padaru? – kalba 27 metų Antanas, jau patyręs dvejas skyrybas ir išsiskyręs su keletu draugių. Nė viena iš jų nesugebėjo tinkamai pasirūpinti jo aviganiu Lordu. Viena nemokėjo jo šerti, kita nesugebėjo jo pavedžioti, trečia paprasčiausiai pavydėjo šuniui jo šeimininko. Ir nė viena iš jų neturėjo pakankamai laiko šuniui pavedžioti. O Antanas dažnai vykdavo į komandiruotes.
Tačiau tai tik viena iš Antano pretenzijų. O jų buvo gausybė. „Jaudinantis” pažadas pasirūpinti svetimu vaiku buvo tik despotizmo dangstymas. Atseit jis pasiruošęs nuolaidžiauti. Beje, tokios „aukos” niekas iš jo ir nereikalavo.
Antanas – užkietėjęs tironas. Jis visiškai nenori pasikeisti. Ir to neslepia. Jo juokingas pretenzijas žino visi draugai. Jis pats jas vadina principingumu ir apgailestauja, kad visos moterys tokios infantilios, nelinkusios prisitaikyti prie savo partnerio. Tačiau dauguma vyrų yra tik tariami despotai. Kam iš mūsų neteko pastebėti permainų, pasitaikančių vyrui vedus kitą moterį. Jie gali pasidaryti geresni arba blogesni. Geriau, kai tironas pamiršta savo reikalavimus, nekantrumą ir užsispyrimą, negu atvirkščiai – geras, protingas žmogus, tyliai „tupėjęs po žmonos padu”, pavirsta žiauriu tironu. Kodėl įvyksta tokios permainos?
Kaip mes juos provokuojame
Atsakymas akivaizdus: nepakankamai gerbiame pačios save. Tačiau šį teiginį reikia papildyti.
* Nenuoseklumas. Šiandien jūs iš kailio neriatės norėdama suvaidinti įgudusią namų šeimininkę. Vyrui tai patinka. Jis norėtų, kad taip būtų visada. O rytojaus dieną jūs apkaltinate jį konservatyvumu. Šį kartą jūs pati save pavergėte.
* Neteisingumas. Jūs supykstate dėl to, kad jis pernelyg anksti ištempė jus iš linksmo pobūvio, nors puikiai suprantate, kad jis taip pasielgė tik todėl, kad jūs visą vakarą plepėjote su savo vaikystės draugu.
* Jūs perdedate. Neskubėkite pareikšti, kad jis trukdo jūsų karjerai vien dėl to, kad jis paprašė išvirti pietus, o jūs nesuspėjote.
* Perdėtas emocingumas. Ašaros, nepatenkinta veido išraiška, rūstūs, padriki monologai. Tai matydamas ir girdėdamas vyras gali pasijusti esąs kaltas. Tik nemanykite, kad jis būtinai ieškos priežasčių. Stiprioji lytis nemėgsta kaltės jausmo. Jūsų partneris gali savo nemalonų jausmą nuskandinti priekaištų ir reikalavimų liūne.
* Kerštingumas. Jo despotizmui jūs norite pasipriešinti savuoju. „Tu vėl neleidai man ramiai pakalbėti telefonu. Gerai! Dabar aš neleisiu tau žiūrėti pamėgtos laidos!” Tai visiškai neperspektyvus metodas.
* Netaktiškumas. Nesvarbu, kaip jūs pažeminote jį: grubiai apšaukėte girdint draugams ar visų akivaizdoje pasakojote, kaip jums pavyko išmokyti jį šeimininkauti. Taip pat nesvarbu, ar tai padarėte tyčia, ar netyčia. Žinokite, kad jūs pažadinote despotą.
* Kategoriškumas. Ultimatumas – paskutinis būdas išsivaduoti nuo artimo žmogaus despotizmo, o neretai, deja, ir išsiskirti su tuo žmogumi. Todėl, kol įmanoma, šnekėkite. Išsiaiškinkite jo despotiško elgesio priežastis, paaiškinkite jam, kodėl negalite su tokiu elgesiu susitaikyti. Pabrėžkite, kad nenorite su juo išsiskirti. Žinoma prieš tai gerai pagalvokite.
Kaip jų nemylėti
Nejaugi jūs manote, kad tai įmanoma? Mes pirmiausia įsimylime, o tik po to pastebime, kad šis stiprus, geras žmogus yra despotas. Mus labiau vilioja jo pažadai, o reikalavimus išgirsime vėliau. Kartais net leidžiame sau pamilti iš pirmo žvilgsnio. Taigi nesame apdraustos.
Ar mylimasis jūsų atžvilgiu elgsis despotiškai, ar ne? Į šį klausimą galima atsakyti jau pirmosiomis pažinties su juo valandomis. Nes tai labiausiai priklauso nuo jūsų elgesio…