Po sočių pietų darbe jūs ir jūsų bendradarbiai einate į susitikimą. Pirmiausia pradeda žiovauti vienas kolega, paskui antras ir galiausiai ateina tavo eilė. Tam buvo pateikta daug biologinių paaiškinimų, bet koks yra mokslinis sutarimas?
Žiovulys yra universalus reiškinys, pastebimas daugelyje stuburinių rūšių – nuo vilkų iki papūgų ir, žinoma, žmonėms, nuo pat mažens. Bet kodėl mes linkę žiovauti, kai matome, kad kažkas kitas tai daro?
Priežastis, kodėl žiovulys taip ilgai egzistuoja daugelyje rūšių, yra ta, kad tai yra būtinas išgyvenimo mechanizmas. Bet koks jo tikrasis tikslas? Nesvarbu, ar tai būtų smegenų aprūpinimas deguonimi, kūno temperatūros reguliavimas ar socialinio signalo teikimas, hipotezių netrūksta tiek plačiojoje visuomenėje, tiek mokslo bendruomenėje.
Plačiai paplitusi idėja, kad žiovulys padidina smegenų aprūpinimą deguonimi, nebuvo patvirtinta. Kitas paaiškinimas rodo, kad žiovulys padeda išlaikyti dėmesį. Vėlgi, šiuo klausimu taip pat nėra bendro sutarimo.
Tikresnis atrodo ryšys tarp žiovulio ir cirkadinio ritmo, mūsų biologinio laikrodžio. Dauguma žiovulio įvyksta ramybės būsenoje, dažniausiai susitelkiant apie pabudimo ir užmigimo fazes. Tiksliau, jie atsiranda, kai kūnas yra mažiau budrus, pavyzdžiui, kai jis dirba virškindamas maistą.
Susisiekimo priemonė?
Nors žiovulio priežastys dar nepatvirtintos, jo „užkrečiama“ gamta sukuria reikšmingų atradimų įvairiose disciplinose – tiek biologijos, tiek socialinės psichologijos srityse.
Žiovulys gali atlikti svarbų vaidmenį socialinėje sąveikoje, kaip pastebėta stručiuose, kurie jį naudoja grupės elgesiui sinchronizuoti. Kaip ir žmonės, jie dažnai žiovauja, kai iš pabudimo pereina į poilsį arba atvirkščiai. Tada žiovulys gali būti signalas, rodantis veiklos ar budrumo pasikeitimą, užtikrinant, kad visi grupės nariai būtų budrūs arba ilsisi tuo pačiu metu, padidinant kolektyvinį saugumą ir išlaikant grupės ritmą.
Tačiau atrodo, kad žiovulio užkrėtimas daugiausia būdingas žmogui, išskyrus keletą išimčių, tokių kaip šimpanzės ar liūto beždžionė. Ši specifika sustiprina idėją, kad žmogaus žiovulys, be grynai fiziologinių funkcijų, yra neverbalinio bendravimo priemonė. Pagrindinė hipotezė yra ta, kad žiovulys padeda sinchronizuoti grupės elgesį – funkcija panaši į tą, kuri stebima stručiuose.
Tiesą sakant, matymas ar girdėjimas ką nors žiovaujant stimuliuoja smegenų sritis, susijusias su mėgdžiojimu ir empatija, ypač veidrodinių neuronų dėka. Šie neuronai aktyvuojami stebint veiksmus, pvz., kai vaikas seka tėvų judesius, kad užsirištų ją ar batus. Tačiau tam tikros smegenų sritys, ypač susijusios su užkrečiamu žiovavimu, yra neuroninių tinklų, susijusių su empatija ir socialine sąveika, dalis.
Polinkis į užkrečiamą žiovavimą?
Atrodo, kad empatija vaidina pagrindinį vaidmenį jautrumui užkrečiamam žiovėjimui. Asmenys, turintys socialinių sutrikimų, tokių kaip autizmas ar šizofrenija, atrodo mažiau imlūs kitų žiovauti. Tyrimai netgi rodo, kad išoriniai veiksniai, tokie kaip kvėpavimas ir kūno temperatūra, gali atitinkamai sumažinti ir padidinti užkrečiamą žiovavimą.
Šis stebėjimas sustiprina mintį, kad užkrato suvokimas gali būti perdėtas, iš dalies todėl, kad tyrimai dažnai apima asmenų stebėjimą grupėse. Ši dinamika gali turėti įtakos stebimam žiovulio dažniui, o tai rodo, kad reakciją sukelia nebūtinai matant ką nors žiovaujant, o veikiau buvimas ir sąveika grupėje.
Taigi, jei pastebėsite, kad žiovaujate, kai kolega žiovauja po pietų, gali būti, kad jums įtakos turi ne jo ar jos žiovulys. Vietoj to, tai gali būti tiesiog bendras kontekstas – šiuo atveju gerai pavalgius kartu – išprovokuoti šią sinchronišką reakciją.