Nesėkmė skatina patikrinti, peržiūrėti. Taikant anksčiau sėkmę nešusius šablonus bei schemas, pasitikėjimas sena patirtimi gali sužlugdyti gerai pradėtą sumanymą. Tarkime, kažkada esate sau davę žodį, kad nuo pirmadienio pradėsite rytais bėgioti ir mesite rūkyti. Ir, žinoma, to nepadarėte. Neigiama patirtis išliko – ir dabar šis metams bėgant įsišaknijęs įprotis gali būti tuo “akmenuku batelyje”, dėl kurio neįgyvendinamas puikus sumanymas.
Jeigu ko nors panorėjote, galimybių tai įgyvendinti atrasite visada. Kriterijus – vidinis komfortas, patiriamas (arba ne) taikant patirtį praktikoje. Yra posakis: “Praktika – teisingumo kriterijus”. Juk praktika visada darbas. Darbas savo naudai. Darbuojasi ne tiktai “fiziniai”, bet ir “dvasiniai” raumenys.
Atminkite, kad ankstesnė patirtis nėra nei bloga, nei neprotinga. Tiesiog jai šiandienoje nėra vietos, ji priklauso praeičiai. Juk jeigu išmokote labai greitai perlėkti per lauką, o paskui “įklimpote” pelkėse, dėl to nekaltinsite savo ankstesnės patirties. Suprasite, kad dabar reikia mokytis išklampoti per pelkę. Nesiskundžiant ir neašarojant. Padės tiktai darbas, tiktai troškimas žengti teisinga kryptimi.
O tam jėgų turėtų suteikti paprasta, bet labai svarbi mintis: “Kas buvo, tas praėjo, o tai, kas dar neatėję, sukursiu savo pastangomis čia ir dabar”.
SUTARKIME SU LIKIMU
Skirkite šią dieną savo tobulėjimo planams. Senovės Kinijoje buvo sakoma: “…Nesipyk su niekingu žmogumi, juk jis turi priešų tarp panašių į save. Nepataikauk kilniam vyrui, juk jisai nedaro kilnių poelgių iš egoizmo”.
Šis aforizmas iliustruoja, kaip mes elgiamės tokiose pačiose situacijose. Jose atliekame savo vaidmenis, iš kurių išsirutulioja įpročiai, charakteris, gyvenimo kelias, likimas.
Vaidmuo – tai žmogaus elgesio programa, kurią sąlygoja tai, ko iš jo laukia kiti. E. Bernas skiria tris pagrindinius žmogaus vaidmenis:
– “vaikas” elgiasi kaip silpna, kaprizinga būtybė, ieškanti globos ir apsaugos. Jis lengvai sau atleidžia savo trūkumus, nuoširdžiai reiškia emocijas ir jausmus, pateisina savo poelgius, yra nelogiškas, neracionalus, nenuspėjamas, nesulaikomas. Nesunkiai laužo stereotipus, kurie nustatyti seniai ir ne jo. Triukšmingai džiaugiasi savo laimėjimais. Jo devizas: “Noriu”;
– “suaugusysis” yra logiškas, apsvarstantis, objektyvus, kritiškas. Ne pernelyg džiaugiasi tuo, ką pasiekęs, ir nelabai nusimena ištikus nesėkmei. Nepriklausomas nuo aplinkinių nuotaikų. Išradingas, apsiskaičiuojantis, blaiviai vertina savo ir kito galimybes. Jo devizas: “Nagi išsiaiškinkime, kieno teisybė”;
– “tėvas” elgiasi kaip nuobodus ir mėgstąs pamokyti pedantas. Jis diktuoja elgesio normas, daro kritines vertinamojo pobūdžio pastabas (“kvaila”, “juokinga”, “gėda”). Įgrysta savo patarimais, mėgsta moralizuoti, bet užtat linkęs globoti, padėti, paguosti, ginti. Devizas: “Taip reikia”, “Tu privalai!”
Gyvenime “vaikas” ir “tėvas” žmogų tarsi plėšo į skirtingas puses, o “suaugusysis” ieško kompromisų tarp “noriu” ir “privalai”:
– “vaikas” – “noriu, ir man nusispjaut, kad negalima”;
– “tėvas” – “negalima”, “negražu”, “nesupras”;
– “suaugusysis” – “nagi, išsiaiškinkime. O gal pavyks. Jei nepavyks, bent pasimokysime”.
Šie vaidmenys nedaug tepriklauso nuo žmogaus amžiaus – jie susiję su psichologine, vidine būsena.
Išvada: žmogus turi elgtis taip, kaip nori, bet savo “noriu” ir “reikia” vertinti užduodamas sau tokius klausimus: “O ar tikrai to man reikia?” ir “Kam?‘
SUSIVOKITE SAVYJE
Sakoma: “Egoistas yra tas, kuris daugiau galvoja apie save nei apie mane”. Dažnai sau užduodame filosofinį klausimą: “Ar egoizmas man pačiam gerai, ar blogai?”
“Negalima mylėti artimo, jeigu nemyli savęs”. Tačiau gana įtikinamai skamba ir tvirtinimas, jog negalima mylėti savęs, nemylint kitų. “Mylėk savo artimą kaip pats save”. Jei nemyli kitų žmonių, meilė, nukreipta į save, virsta savimeile, kuri trukdo visaverčiai bendrauti.
Nusileiskime nuo filosofinių įmantrybių ledu tviskančių viršūnių ant žemės. Į egoizmą pažvelgę ekonomisto akimis įsitikintume, kad rūpinimasis savimi ir rūpinimasis kitais – vienas kitam neprieštaraujantys dalykai. Naudos sau gali gauti tik kartu padėdamas kitiems. Gydytojas ne tik iš meilės artimui budi ištisą parą. Kepėjas šviežia duona prekiauja ne dėl simpatijų pirkėjui. Ir advokatas, ir rašytojas, ir artistas… Ekonomika ir bendrabūvio įstatymai veikia egoizmą.
Kūryba – vertybė, bet ar daug iš jos naudos pažangai?
Kūrėjai ir dailininkai visada yra savotiški egoistai. Pavyzdžiui, išradėjas sukonstruoja mašiną, kuri atima darbą iš šimtų žmonių. Šia prasme jis – egoistas. Jam įdomu ją kurti ir įdiegti. Matyt, tiktai atgalinio ryšio būdu šis “individualus egoizmas” gali įsilieti į socialinę visumą.
KOL ESI NEPATENKINTAS GYVENIMU, JIS EINA PRO ŠALĮ
Vidujai mes nesame laisvi nuo daugybės “Reikia!” ir “Privalai!” Iš esmės sąvokoms “reikia!” ir “privalai!” yra svetimas “Noriu!” Jau nuo vaikystės girdime: “Berniukai neverkia”, “Mergaitė turi būti kukli”, “Būkime vargšai, bet garbingi”, “Kad tik nebūtų karo, o šiaip jau pakentėsime…” bei nesibaigiančius senelių, tėvų ir visų kitų “reikia”, “privalai”. Mes jaučiamės nelaisvi dėl nuostatų ir pažiūrų, susiklosčiusių XVIII amžiaus pabaigoje!
O kokios yra vidujai laisvo žmogaus teisės? Jūs turite teisę:
– nepriklausyti nuo geros draugų ir artimųjų valios;
– turėti savo požiūrį į viską bei galimybes jį keisti;
– pats teisti savo mintis, poelgius, emocijas ir už juos atsakyti;
– niekam neatsiskaitinėti dėl savo poelgių, minčių, emocijų, gyvenimo būdo;
– pats nusistatyti, kiek dalyvausi kitų žmonių gyvenime;
– padaryti klaidą, priimti bet kokį nelogišką sprendimą ir pats už tai atsakyt