Visą gyvenimą turime mokėti valdyti savo mintis ir elgesį. Turime tai padaryti norėdami pasiekti įvairius tikslus ir sutarti su kitais, net jei trukdo kiti trukdžiai ir impulsai.
Tai yra mūsų gebėjimas reguliuoti save, ir jis pradeda vystytis nuo trejų iki penkerių metų.
Mano kolegos ir aš tyrinėjome, ką tėvai gali padaryti, kad vaikai išmoktų reguliuotis. Kokie yra ir ko negalima?
Kodėl savireguliacija yra svarbi?
Vaiko gebėjimas reguliuotis turi didžiulį poveikį trumpalaikiams rezultatams, pavyzdžiui, susirasti ir išlaikyti draugus, lankyti mokyklą ir akademinę pažangą.
Savireguliacija leidžia vaikams tęsti užduotį ar situaciją, kai viskas yra sunku, ir išlaikyti savo emocijas bei elgesį sutelktą į tikslą.
Pavyzdžiui, žaisdamas žaidimą su draugais vaikas, galintis susireguliuoti, gali laukti savo eilės, laikytis taisyklių ir toliau žaisti net tada, kai pralaimi. Vaikas, kurio savireguliacijos lygis yra žemas, gali būti lengvai nusiminęs ir nusivylęs, o kai kuriais atvejais – sutrikęs. Tai gali apimti gedimus.
Tačiau tai gali turėti įtakos ir vėliau gyvenime. Žemas savireguliacijos lygis ikimokykliniame amžiuje buvo siejamas su įvairiomis suaugusiųjų problemomis, tokiomis kaip lošimas, piktnaudžiavimas narkotinėmis medžiagomis, prasta sveikata, prastas miegas ir svorio problemos.
Gebėjimas reguliuotis atsiranda maždaug nuo trejų metų amžiaus, kai smegenys sparčiai fiziškai auga. Didžiausias augimo laikotarpis paprastai yra nuo trijų iki penkių.
Gebėjimą reguliuotis įtakoja ne tik genetika, bet ir vaikų aplinka bei jų patirtis. Čia ateina tėvai.
Peršokti į „pagalbą“
Natūralu, kad tėvai nori apsaugoti savo vaikus nuo sunkumų. Tačiau kartais šis noras apsaugoti ir „padėti“ vaikams gali trukdyti jų vystymuisi.
Vaikai nuolat susiduria su iššūkiais – tai gali būti vandens butelio atidarymas, bandymas miegamajame rasti tam tikrą žaislą arba užsirišti batų raištelius. Kaip tėvai, dažnai galime skubėti nedelsiant išspręsti problemą.
Tačiau vaikų smegenų vystymuisi svarbu patirti ir susidoroti su iššūkiais. Kai tėvai leidžia vaikams atlikti sudėtingą užduotį, jie gali išmokti mąstyti lanksčiai, kurti sprendimus ir atkakliai siekti tikslo. Tai taip pat moko juos, kad jie patys gali susitvarkyti su reikalais.
Atkaklumas žaidžiant žaidimą gali reikšti atkaklumą užsirišant batų raištelius, o laikui bėgant – mažiau ištirimų.
Ką vietoj to turėtų daryti tėvai?
Tai nereiškia, kad turėtumėte nekreipti dėmesio į savo vaiką, jei jis labai susinervinęs ir įstrigo į medį arba nukrito ir rimtai susižalojo.
Tačiau yra daug kitų progų, kai galite palaukti arba padėti ne tokiais akivaizdžiais būdais.
Pavyzdžiui, jei vaikui sunku rasti tinkamą galvosūkį, tėvai turėtų palaukti, kol vaikas paprašys pagalbos arba parodys matomus nusivylimo požymius.
Jei įmanoma, pradėkite tiesiog naudodami orientacinius žodžius, o ne praktikuodami. Galite išbandyti padrąsinimą, klausimus, patarimus ir pasiūlymus, kad nukreiptumėte vaiką į sprendimą. Pavyzdžiui, „ar jau išbandėte visas dalis?”
Arba, jei jie žaidžia su „Lego“, tėvai gali priminti vaikui apie paskutinę sėkmę arba paklausti jų „ką rodo diagrama?“, jie gali duoti užuominą, pvz. negerai“, o gal tiksliau, „kaip, jei peržvelgtume žingsnius kartu?
Tokio tipo gairės reiškia, kad vaikas vis dar sprendžia problemą.
Sustiprinkite savo požiūrį
Jei vaikas vis dar įstrigęs, tėvai gali padėti rankomis, kad pasiūlytų daugiau patarimų.
Užpildydami galvosūkio dalį, tėvai gali priartinti kai kurias detales prie vaiko, kad atkreiptų į jas dėmesį.
Jei reikia, tiesioginis būdas būtų nustatyti vaiko ieškomą kūrinį ir įteikti jį vaikui, kad jis galėtų jį įdėti ir likti aktyvus atlikdamas užduotį.
Vaikas gali netinkamai pasirinkti kūrinį, todėl tėvai turėtų grįžti prie žodinių nurodymų, kad padrąsintų, arba pasiūlyti apversti kūrinį, kad pamatytų, ar jis tinka.
Vaikai vis dar vadovauja
Svarbiausia atsiminti, kad vaikas turėtų vadovautis jūsų požiūriu, kaip jam padėti.
Nesikiškite, kol jie jūsų nepaklaus, ir nesiūlykite visapusiškos paramos iš karto.
Galite naudoti padrąsinimus, patarimus ir pasiūlymus, o tada – praktinę pagalbą. Suteikite savo vaikui galimybę pačiam susitvarkyti elementus. Ir žinokite, kad jų problemos sprendimo būdas gali skirtis nuo jūsų.