Kai tėvai išsiskiria

15244

Grožis, buitis

Griūvantis pasaulis
 
Negailestingoji statistika byloja, kad šiais laikais išyra beveik pusė sukurtų šeimų. Po skyrybų vaikams tenka gyventi su vienu gimdytoju. Psichologai tvirtina, kad skyrybos net suaugusiam žmogui sukelia ne ką mažesnį stresą negu artimo žmogaus mirtis. Bet, visiškai to nepaisydami, žmonės tuokiasi, o paskui savo noru išsiskiria. Jie suaugę, savarankiški, todėl mano, kad gali gyventi kaip panorėję. O jų vaikai…

Vaikui nuo mažens svarbiausi mama ir tėtis. Jis gyvena tokiame pasaulyje, kokį jam sukūrė šie du artimiausi žmonės, ir net nežino, ar tas pasaulis geras, ar ne. O vieną dieną jis sugriūva!

Ikimokyklinio ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikas dar neįstengia suvokti, kodėl išsiskyrė jo tėvai. Bet jis labai baiminasi, kad po jų skyrybų jau nebebus taip, kaip buvo, ir kad nuo šiol jis nebesijaus toks saugus. Kaip jam gyventi, prie ko prisiglausti, jeigu abu gimdytojai dabar rūpinasi tik savimi? Nerimaujantis vaikas jaučiasi labai vienišas. Jį kamuoja nesibaigiantis stresas. Besiskiriančių tėvų vaiko neįmanoma apsaugoti nuo neigiamų emocijų, bet galima tas emocijas sušvelninti. Kaip turi elgtis tėvai, kad vaikui jų skyrybos nevirstų tragedija? Pasvarstykime. 

  Kaip pasidalinti vaiką?
 
Su kuo po skyrybų gyvens vaikas? Tai vienas iš svarbiausių ir sudėtingiausių klausimų, iškylančių mylintiems tėvams. Ir šį klausimą būtina išspręsti dar prieš oficialiai pareiškiant norą skirtis. Gal jiems apsispręsti padėtų alegorinis pasakojimas apie karalių Saliamoną, kuris bandė padėti dviems dėl vaiko besiginčijančioms moterims. Jis patarė kiekvienai moteriškei tempti vaiką į save. Šios taip ir padarė. Bet netrukus viena iš jų paleido vaiko ranką, nes suprato, kad jam labai skauda. Būtent ji ir laimėjo ginčą. Ir mūsų teisme paisoma to paties principo: svarbiausia vaiko interesai! Ir jeigu tėvai nesugeba taikiai nuspręsti, su kuriuo gyvens vaikas, jo likimą sprendžia teisėjai. Visiškai svetimi žmonės! Jeigu tėvai įstengtų nugalėti savo ambicijas ir egoizmą, jie neleistų kitiems spręsti tokio svarbaus klausimo.  

 
Tvenkiasi debesys

 
Nesvarbu, kaip tai atsitiko. Gal tėvai labai seniai nesutarė tarpusavyje, todėl pasirinko skyrybas kaip protingiausią išeitį. Nuolat besivaidijantiems tėvams atrodo, kad vaikas supranta, jog skyrybos neišvengiamos. Gal vienas sutuoktinis (vyras ar žmona) seniai žinojo apie kito ketinimą sukurti naują šeimą ir kaip įmanydamas slėpė tiesą nuo vaiko. Tačiau abiem atvejais jie klysta: mažas vaikas negali savarankiškai suvokti, kad artėja skyrybos, jis net neįtaria, kad jos įmanomos. Tačiau tėvams neilgai pavyksta slapstytis nuo vaiko dedantis, kad nieko neatsitiko: jis puikiai jaučia, kada pradeda tvenktis debesys, net jeigu nesuvokia, kodėl ir kuo tai baigsis. Geriausiu atveju vaikas anksčiau ar vėliau paklausia tėvų arba pareikalauja paaiškinti, kas vyksta. Ir tuomet jokiu būdu negalima mažylio varyti šalin, teisinantis, kad “dabar ne laikas”. Nežinomybė vaikui baisesnė už tiesą
 
Bus daug blogiau, jeigu vaikas užsisklęs savyje ir nebenorės bendrauti su draugais, o grupės ar klasės auklėtoja pradės skųstis, kad jis pasidarė išsiblaškęs, pradėjo blogai elgtis ir mokytis. Tokie požymiai byloja, kad vaiką apniko baimė ir nerimas, kurie ilgainiui virs depresija.

Tokiu atveju tėvai turėtų atlikti žaismingą testą. Papasakoti vaikui istoriją: “Gyveno tėvelis ir mamytė, turėjo jie mažą sūnelį, tokį kaip tu. Vieną dieną mama sūneliui pasakė, kad nori pranešti svarbią naujieną. Kaip manai, ką ji norėjo pasakyti?”

Jeigu vaikas pasakys, kad mama veikiausiai pasiūlė visiems važiuoti į svečius arba drauge eiti į teatrą, nereikia labai jaudintis. Bet jeigu jis pamanys, kad mama pranešė skaudžią arba nemalonią naujieną: mirė artimas žmogus, atsitiko kitokia baisi nelaimė, tėvai ruošiasi mažylį nubausti – reikia labai rimtai pasikalbėti. 
 
Būtina kalbėtis

  
Vaikui meluoti nevalia. Prarastas pasitikėjimas gali visiems laikams sugriauti tarpusavio santykius. Bet ir gryną tiesą neverta sakyti, nes jis vis tiek gali jos nesuprasti. Todėl tėvai turi surasti tokius argumentus, kurie įtikintų vaiką (priklausomai nuo jo amžiaus ir intelekto).
Pasakyti vaikui apie skyrybas tėvai gali tuomet, kai jos jau įvykusios. Mažesniems negu 3 metų vaikams užtenka pasakyti, kad nuo šiol tėveliai gyvens atskirai. Svarbiausia mažylį įtikinti, kad nereikia bijoti būsimų permainų, kad taip atsitinka ir kitoms šeimoms, bet vaikai nebūna dėl to nelaimingi. Reikia tik būti kantriam ir pasistengti priprasti prie naujo gyvenimo.

Kalbėtis reikia ramioje aplinkoje, negirdint pašaliniams žmonėms. Jeigu po skyrybų vaikas gyvens su mama, tai ji ir turi su juo kalbėti, o tėčiui labiau dera atsakinėti į užduotus klausimus. O galbūt mažylis nieko neklaus – kai kurie vaikai sutinka su viskuo, kas jiems siūloma.

Paprastai užtenka vieno pokalbio, bet kartais vaikas nori dar ir dar kartą pasikalbėti. Negalima jam uždrausti. Jeigu vaikui daugiau negu 6 metai, su juo galima kalbėti kaip su suaugusiu žmogumi. Reikia paklausti, ko jis labiausiai bijo, ką, jo manymu, mama ar tėtis daro ne taip kaip derėtų, kada ir kur jis norėtų susitikti su tėčiu (mama). Klausinėti reikia ramiai, nereikalaujant kuo greičiau atsakyti.  
 
Kalbantis reikia laikytis tokių taisyklių:

 
– vaikas turi pajusti, kad jis ne vienišas, kad jį tebemyli ir mama, ir tėtis;

– stengtis įtikinti mažylį, kad, nepriklausomai nuo dabartinių nemalonumų, jo laukia puiki ateitis;

– padėti vaikui suvokti, kad dabartiniai nemalonumai laikini, o prie būsimų permainų jis greitai pripras, juolab, kad greitai pradės lankyti mokyklą (prasidės atostogos, teks rinktis profesiją ir t.t.). 
 
Naujas gyvenimas

 
Tėvų skyrybos – staigus ir dažniausiai labai skausmingas posūkis vaiko gyvenime. Palengvėjimą jos gali suteikti tik tiems vaikams, kurių vienas iš tėvų nuolat girtavo, vartojo narkotikus, buvo labai agresyvus. Paprastai vaikai dideles gyvenimo permainas laiko prievarta ir bando protestuoti.

Kiekvienas vaikas savaip pratinasi prie naujų gyvenimo sąlygų. Bet yra ir bendrų dėsningumų, būdingų stresą patyrusiems vaikams. Apie juos labai svarbu žinoti tėvams, nesumojantiems, kaip reaguoti į vienokias ar kitokias jų apraiškas.

Pirmoji fazė – baimės arba “apmirimo” reakcija, kai mažylis suvokia, kas atsitiko, ir galvoja, kaip reikės prie to prisitaikyti.

Antroji fazė – kova su stresu. Vaikas svarsto, kaip jam toliau elgtis, ką jis galėtų padaryti, kad tėvai vėl gyventų drauge. Šiuo metu jo savijauta šiek tiek pagerėja, jis stengiasi įtikti tėvams, mokytojams. Bet jeigu nepavyksta pasiekti tikslo, jis nusivilia ir pasidaro abejingas.

Trečioji fazė – išsekimo stadija. Ji pavojingiausia vaiko psichikai. Šioje stadijoje vaikas pasidaro išsiblaškęs, blogai jaučiasi, liūdi. Arba gali pasidaryti agresyvus, nervingas, įžūlus, nekantrus. Jis pamiršta nusiplauti rankas, išsivalyti dantis ir net susišukuoti, nebesidomi net labai pamėgta veikla, nebendrauja arba pykstasi su draugais, blogai mokosi. Toks vaikas linkęs kaltinti visus, išskyrus save. Šiuo periodu tėvai turi būti ypač dėmesingi ir kantrūs, o prireikus kreiptis į vaikų psichologą. Jokiu būdu dėl blogo elgesio negalima kaltinti vaiko bjauraus būdo, netinkamo auklėjimo, negalima jo bausti.  
 
Berniukai ir mergaitės protestuoja skirtingai

Psichologai tvirtina, kad berniukai ir mergaitės skirtingai išgyvena tėvų skyrybas.

Mergaitės dažniausiai užsisklendžia savyje, beveik neparodydamos savo baimės ir nerimo. Bet joms gali pasireiškti kitokie streso požymiai: greitas nuovargis, verksmingumas, nenoras bendrauti ne tik su kitais vaikais, bet ir su suaugusiais. Be to, gali skaudėti galvą arba pilvą, nors visi organai sveiki. Negalima priekaištauti mergaitei esą ji prasimananti. Skausmus gali sukelti neurozė.

Berniukai neliūdi ir nesijaučia tokie nuskriausti kaip mergaitės. Jie elgiasi ryžtingai ir agresyviai: pyksta ant tėvų, bėga iš namų, pradeda vogti, bjauriai elgtis.

Bet kad ir kaip elgtųsi tėvų skyrybas išgyvenantis vaikas, jis sąmoningai arba nesąmoningai siekia vieno tikslo – atkreipti tėvų dėmesį į save ir, jeigu pavyks, vėl juos sutaikyti. Kuo vyresnis vaikas, tuo stipriau ir rimčiau jis protestuoja prieš griūvantį savo pasaulį. Maži vaikai sugeba savo nerimą išreikšti tik įvairiais negalavimais. Jiems gali išsivystyti rimčiausios ligos: mikčiojimas, egzema, enurezė, gastritas. Šias ligas gali išgydyti tik psichologas arba mylintys tėvai.  
 
Mamos ir tėčiai turi nuolat prisiminti, kad skyrybų periodu jokiu būdu negalima:

– apgaudinėti vaiką ir slėpti nuo jo tiesą;

– savo tarpusavio problemas spręsti manipuliuojant vaiku;

– vaikui girdint šmeižti buvusį sutuoktinį;

– kaltinti vaiką dėl savo skyrybų;

– dalintis su vaiku atsakomybe dėl sprendimų, susijusių su skyrybomis;

– sakyti vaikui, kad jis panašus į savo girtuoklį tėvą arba narkomanę motiną (šiuo atveju vaikas gali nesąmoningai pradėti mėgdžioti “blogąjį’ gimdytoją ir suaugęs elgtis taip pat, kaip elgėsi jis).

Jeigu dėl savo ūmaus būdo tėvai padaro klaidą, jie turi tuoj pat prisipažinti vaikui, kad suklydo, nes pavargę ir susierzinę patys nebesuvokė, ką sako ar daro. Tokia atgaila tik dar labiau suartins juos su vaiku.