Kai net laikinai negirdime savo kalbos, sutrinka gebėjimas kalbėti

Chemoterapija gali sukelti didelį klausos praradimą ilgai išgyvenusiems vėžį

McGill universiteto tyrimas parodė, kad klausa vaidina lemiamą vaidmenį, kaip žmonės koordinuoja ir kontroliuoja kalbos judesius realiuoju laiku.

Paskelbta m Amerikos akustinės draugijos žurnalastyrimas rodo, kad kai žmonės net trumpai negirdi savo kalbos, sutrinka jų gebėjimas koordinuotai judinti žandikaulį ir liežuvį.

„Žmonės pasikliauja tiesioginiu klausos grįžtamuoju ryšiu, kad koordinuotų ir kontroliuotų savo balso trakto judesius, kad galėtų kurti kalbą“, – sakė pagrindinis šio straipsnio autorius Matthew Masapollo, kuris atliko tyrimą dirbdamas moksliniu bendradarbiu McGill's Motor Neuroscience Laboratory.

Grupė naudojo elektromagnetinę artikuliografiją (EMA), kad stebėtų žandikaulių ir liežuvio galiukų judesius kalbėdami normalią klausą turintiems žmonėms dviem sąlygomis: kai jie girdėjo savo kalbą ir kai ji buvo užmaskuota daugelio pašnekovų triukšmu. Pagal pastarąjį scenarijų, kai dalyviai trumpam negirdėjo savęs, kalbos variklio našumas sumažėjo.

Šis atradimas turi reikšmingų pasekmių suprantant kalbos gamybą žmonėms, turintiems klausos sutrikimų, ypač tiems, kurie naudoja kochlearinius implantus. „Kai kurie kalbos gamybos aspektai išlieka sutrikę net praėjus metams po implantacijos, be abejo, dėl to, kad per KI pasiekiami klausos signalai yra pablogėję“, – sakė Masapollo.

Supratimas, kaip blogas garsas veikia kalbą, padeda įsitikinti, kad kochleariniai implantai yra veiksmingi, ir padės vaikams, turintiems rimtą klausos sutrikimą, išmokti kalbėti, pažymėjo mokslininkai.

Masapollo, bendradarbiaudamas su Susan Nittrouer ir McGill profesoriais David J. Ostry ir Lucie Ménard, dabar tiria, kaip sumažėjęs garso pasiekiamumas naudojant kochlearinius implantus veikia kalbą, kurią gamina asmenys, kuriems buvo įsodinti kochleariniai implantai.

Preliminarios išvados rodo, kad klausos praradimą turintys žmonės gali labiau pasikliauti savo burnos ir liežuvio pojūčiu, o ne girdimuoju grįžtamuoju ryšiu, kad galėtų kontroliuoti kalbos judesius. Jei pasitvirtins, klinikiniai tyrimai galės tuo pasinaudoti kuriant naujas terapines intervencijas, orientuotas į burnos ir motorikos lavinimą, siekiant padėti vaikams ir suaugusiems, turintiems klausos sutrikimų.