Gyvačių įkandimai gali sunaikinti odą, raumenis ir net kaulus – tai jaudinanti pažanga gydant vaistus

Gyvačių įkandimai gali sunaikinti odą, raumenis ir net kaulus – tai jaudinanti pažanga gydant vaistus

Psichologija

Pasaulio sveikatos organizacija apskaičiavo, kad kasmet nuo 1,8 iki 2,7 milijono žmonių apsinuodija gyvatės, dėl kurių miršta daugiau nei 138 000 žmonių.

Vien Afrikoje į pietus nuo Sacharos kasmet nuo gyvatės įkandimo miršta nuo 20 000 iki 32 000 žmonių, nors 2022 m. paskelbtame dokumente teigiama, kad tai tikriausiai yra labai neįvertinta.

Afrikoje gyvena kai kurios nuostabiausios ir gražiausios, bet kartu ir pavojingos gyvatės planetoje. Mažos pjūklo žvyneliais apaugusios angis gali sukelti mirtinų kraujavimo problemų. Didelio kūno pūslelės ir spjaudančios kobros turi nuodų, kurie sunaikina mėsą per nekrozę. O žaliųjų ir juodųjų mambų nuodai gali greitai sukelti mirtį, paralyžiuodami aukos kvėpavimo raumenis.

Dauguma gyvatės įkandimo gydymo tyrimų buvo skirti paciento išlikimui. Tačiau gyvatės įkandimas taip pat palieka apie 400 000 gyvatės įkandimų išgyvenusiųjų visam laikui randų arba neįgalių.

Nekrotinių gyvačių nuodų sukeltas audinių pažeidimas atsiranda dėl tam tikrų toksinų, sunaikinančių aukos odą, raumenis ir net kaulus. Šie citotoksinai naikina ląsteles. Žala gali būti sunki. Dažnai negyva mėsa, pažeisti pirštai ar net galūnės turi būti pašalintos chirurginiu būdu.

Galima nesunkiai įsivaizduoti, kokį niokojimą tokie sužalojimai sukėlė gyvatės įkandimą išgyvenusiems žmonėms ir jų šeimoms. Bet kas, jei šią nekrozę būtų galima sustabdyti dar neprasidėjus?

Per pastaruosius kelerius metus didžioji mūsų darbo dalis buvo skirta naujų šios vietinės audinių nekrozės gydymo būdų kūrimui. Vienas iš būdų, kurį mes tyrinėjome, yra naudoti perdirbtus vaistus, kurie slopina gyvatės nuodų citotoksinus. Tai vaistai, iš pradžių sukurti kitoms ligoms gydyti ir kurie jau buvo saugūs atliekant klinikinius tyrimus su žmonėmis.

Mūsų tyrimai nuteikė optimistiškai, kad tokių vaistų vartojimas vietoje įkandimo vietoje yra perspektyvus būdas gydyti nekrozinį apsinuodijimo gyvatės įkandimu poveikį. Mūsų išvados taip pat rodo, kad vaistai yra veiksmingi skirtingoms gyvačių rūšims, todėl gali būti įmanomas visame pasaulyje veiksmingas gydymas.

Vaisto pateikimas į rinką yra ilgas procesas, kuriam reikia daug metų trukusių mokslinių tyrimų ir didelio kapitalo. Tačiau šios įdomios išvados yra pirmasis žingsnis siekiant suteikti naujus ir labai reikalingus vaistus nuo gyvatės įkandimų sužeidimų aukoms.

Dabartinis gyvatės įkandimo gydymas

Gyvatės įkandimo simptomai paprastai skirstomi į tris kategorijas:

  • hemotoksiškumas (kraujavimas ir kraujo krešėjimas)
  • neurotoksiškumas (raumenų ir kvėpavimo paralyžius)
  • citotoksiškumas (audinių sunaikinimas).

Kai kurių gyvačių nuodai pirmiausia sukels simptomus tik iš vienos iš šių kategorijų. Tačiau daugelis sukelia daugiau nei vieną, todėl jas sunkiau gydyti.

Antivenom šiuo metu yra vienintelis galimas apsinuodijimo gyvatės įkandimu gydymas, galintis slopinti žalingą nuodų toksinų poveikį. Dažnai tai gelbsti gyvybes, tačiau dabartiniai priešnuodžiai taip pat kelia tam tikrų sunkumų. Jie yra brangūs, turi būti laikomi šaltai ir juos į veną turi suleisti medicinos specialistas.

Ir priešnuodžiai iš esmės yra neveiksmingi prieš audinių sunaikinimą, kurį sukelia citotoksiniai gyvatės nuodai.

Taip yra iš dalies dėl to, kad antikūnai, esantys antivenomuose, yra dideli. Jiems sunkiau iš kraujo patekti į periferinį audinį, kuriame įvyko gyvatės įkandimas. Tada reikia laiko, kad pacientas būtų tinkamai gydomas. Kai kuriose kaimo bendruomenėse nukentėjusysis gali patekti į ligoninę per 5–9 valandas.

Būtent dėl ​​šių priežasčių esame suinteresuoti sukurti naujus gydymo būdus, skirtus gyvatės įkandimui, kuriuos būtų galima skirti beveik iš karto po įkandimo, sutaupant laiko atvykti į ligoninę ir išgelbėti gyvybę bei galūnes.

Vaistai nuo gyvatės įkandimo sukeltos nekrozės

Mažos molekulinės masės vaistai yra biologiškai aktyvūs mažos molekulinės masės junginiai, plačiai naudojami sveikatos priežiūroje – nuo ​​vaistų nuo galvos skausmo (aspirino) iki vėžio (doksorubicino). Mūsų tyrimai anksčiau parodė, kaip tam tikri mažos molekulės vaistai ir vaistų deriniai gali apsaugoti nuo mirtino įvairių gyvačių rūšių nuodų poveikio. Tai apima pakartotinai panaudotus vaistus marimastatą ir 2,3-dimerkapto-1-propansulfono rūgštį (DMPS), kurie slopina vieną toksinų šeimą, ir varespladibą, kuris nukreiptas į kitą.

Neseniai paskelbėme straipsnį Gamtos komunikacijos aprašantis įspūdingą ikiklinikinį šių trijų vaistų veiksmingumą dviejose skirtingose ​​dviejų vaistų terapijose.

Šių kombinuotų terapijų injekcija tiesiai į „gyvatės įkandimo vietą“ sumažino odos pažeidimus, kuriuos sukėlė įvairūs angių gyvatės nuodai iš įvairių pasaulio šalių.

Dar įspūdingiau buvo tai, kad apsauginis poveikis išliko net suleidus vaistus iki valandos. Tai rodo, kad po gyvatės įkandimo toks gydymas gali būti veiksmingas.

Antrajame projekte mes nustatėme, kaip dvi toksinų grupės – vadinamos fosfolipazės A2 ir citotoksiniai trijų pirštų toksinai – veikia kartu, kad padarytų audinių pažeidimus dėl spjaudijančių kobros įkandimų. Tai rodo, kad jei slopintume tik vieną iš šių toksinų grupių, to gali pakakti sumažinti bendrą nuodų citotoksinį poveikį.

Patvirtindami šią hipotezę, mes nustatėme, kad vienas fosfolipazės A2 inhibitorius varespladibas beveik visiškai neutralizavo daugelio Afrikos spjaudančių kobros nuodų citotoksinį poveikį, kai buvo sušvirkštas tiesiai į gyvatės įkandimo vietą. Dar svarbiau, kad šis vaistas taip pat slopino odos nekrozę, kai buvo vartojamas praėjus valandai po gyvatės įkandimo, ir pasižymėjo panašiomis apsauginėmis savybėmis nuo nuodų sukeltos raumenų nekrozės.

Kartu mūsų duomenys leidžia įsitikinti, kad mažos molekulės vaistai leis drastiškai sumažinti tropinių gyvatės įkandimų pacientų apsinuodijimo sunkumą.