Būtent šiems ligoniams dažniausiai išsivysto komplikacijos, pažeidžiančios kojas.
Padidėjęs gliukozės kiekis kraujyje sukelia grėsmę kraujagyslių sistemai. Cukrinis diabetas pažeidžia visas kraujagysles: ir stambias, ir smulkias. Dėl to sutrinka įvairių audinių ir organų maitinimas, bet labiausiai nukenčia svarbiausias funkcijas atliekantys organai: širdis, akys, inkstai, kojos…
Maždaug 80 proc. ligonių, 10-15 metų sergančių diabetu, kojos jau pažeistos. Šiems ligoniams gangrena gresia 20-40 kartų dažniau negu kitiems žmonėms. Kelią šiai baisiai diagnozei taip pat atveria kraujagyslių pažeidimai: didelis cukraus kiekis žaloja gyslų sieneles, todėl jos pasidaro labai trapios. Dauguma smulkių arteriolių ir kapiliarų nebeįstengia atlikti savo funkcijų. O būtent jie turi maitinti, aprūpinti deguonimi nervines skaidulas, kurios leidžia ne tik judėti, bet ir jausti: liečiant, skaudant, pakilus temperatūrai…
Kai nepakankamai maitinant, stingant deguonies, nervinės skaidulos atrofuojasi, išnyksta impulsai – vystosi polineuropatija. Iš pradžių juntamas tirpimas ir “skruzdžių bėgiojimas”, dilgčiojimas, nuolat šąla kojos. Vėliau pradeda skaudėti blauzdų raumenis, kamuoja traukuliai…
Ilgainiui skausmas gali išnykti. Bet tai nieko gera nežada: atrofavosi pernelyg daug receptorių, todėl nebejaučiamas skausmas, prisilietimas, sutriko termoreguliacija ir prakaito išsiskyrimas. Vėliau patologiniai procesai pažeidžia kaulus bei sąnarius, todėl žmogus kartais šlubuoja. “Diabetinė pėda” gresia tik tiems, kurie nepaiso savo ligos ir nesirūpina savo kojomis. Svarbiausia stengtis, kad kraujyje būtų kuo mažiau gliukozės. Kuo normalesnis jos kiekis, tuo saugesnės jūsų kojos. Žinokite, kad ryte, nieko nevalgius, gliukozės kiekis gali svyruoti nuo 3,3 iki 5,5 mmol/l. Pavalgius padidėja iki 7,8-8,9 mmol/l, bet maždaug po 2 valandų turi sumažėti.
Net jeigu jūs sergate II tipo diabetu (nepriklausomu nuo insulino), vis tiek būtina griežtai kontroliuoti cukraus kiekį kraujyje: cukrus “nepaiso” ligos tipo, tik diena iš dienos atkakliai ardo jūsų kraujagysles. Net jeigu jums pavyksta “pažaboti” gliukozę, nepamirškite savo kojų: nerasime nė vieno diabetu sergančio ligonio, kurio vienaip ar kitaip nepalietė polineuropatija. Ir kuo didesnis ligos “stažas”, tuo dažnesnės sunkios komplikacijos. Vos sužinoję, kad sergate cukriniu diabetu, pirmiausia susirūpinkite savo kojomis.
ATMINKITE: kojos turi būti tokios pat švarios, kaip ir veidas. Kasdien jas plaukite šiltu vandeniu, pamuilindami švelniu muilu (ypač kruopščiai išplaukite tarpupirščius).
Labai atidžiai apžiūrėkite pėdas. Jeigu neįstengiate pamatyti savo padų, apžiūrėkite juos veidrodyje, arba paprašykite, kad jas apžiūrėtų kiti. Net menkiausią įdrėskimą ar paraudimą patepkite vandenilio peroksidu arba furacilino tirpalu (2 tabletės į stiklinę šalto virinto vandens). Įdrėskimų niekada netepkite jodu, kalio permanganatu, nes jie gali nudeginti pernelyg jautrią jūsų odą. Netepkite jokiais tepalais! Galima uždėti tik antiseptinį tvarstį arba pleistrą (tik neklijuokite oro nepraleidžiančio pleistro!).
Jokiu būdu nuospaudų nekarpykite žirklėmis, nepjaustykite peiliuku. Pamirkykite kojas muilo bei sodos vonelėje ir suminkštėjusias nuospaudas nugremžkite švaria pemza arba specialia trintuvėle. Nesistenkite nuospaudų atsikratyti “vienu ypu”. Kovokite su jomis kasdien, kol pamažu išnyks.
Niekada ant nuospaudų nedėkite česnako, svogūno, nenaudokite specialių nuospaudas šalinančių pleistrų ar kitokių cheminių priemonių, kurios gali sukelti gangreną. Niekada nepradurkite ant pėdų atsiradusių pūslių – leiskite jomis pasirūpinti specialistui. Būtina idealiai prižiūrėti ir nagus. Verčiau jų nekarpykite, o reguliariai nudildykite specialia dildele, neapvalindami kampų, kad nagai neįaugtų.
Nuolat tikrinkite kojų jautrumą. Vatos gniužulėliu ar švelnia plunksnele palieskite visų kojų pirštų galiukus, o po to šoninius jų paviršius. Vėliau patikrinkite visą pėdą. Patikrinę žinosite, kurios pėdų vietos pakankamai jautrios, o kuriose jautrumas sumažėjęs. Viską užrašykite į specialų dienoraštį ir parodykite gydytojui, pas kurį privalote reguliariai lankytis.
Jeigu jūsų kojos nuolat šąla, apmaukite jas šiltomis medvilninėmis ir vilnonėmis kojinėmis. Negalima jų šildyti elektrine pagalvėle, glausti prie radiatoriaus, krosnies ar kaitinti prie atviros ugnies! Diabetu sergantis žmogus dažnai nejaučia, kad kojoms pernelyg karšta, ir gali nusideginti odą. Jūs galite kojas pašildyti tik šilta plyta, apvyniota švariu vilnoniu audiniu. Galite nusipirkti iš avikailio pasiūtas šlepetes, kurios ne tik šildo kojas, bet ir dirgina pėdų receptorius, šiek tiek suaktyvindamos jų veiklą.
Diabetu sergąs žmogus turi avėti tik labai kokybišką avalynę, pasiūtą iš natūralios odos arba audinio. Pernelyg nepaisykite batų išorės, bet kreipkite dėmesį į jų vidų: jis turi būti iš natūralaus audinio, švelnus ir lygus. Apžiūrėkite, kad nebūtų grubių siūlių, raukšlių, dėl kurių galite turėti daug problemų: siūlės gali taip nutrinti kojas, kad šios išopės.
Prieš pirkdami batus pamatuokite kojas: vakare, kai kojos pabrinksta, sutinsta ir padidėja, atsistokite ant popieriaus lapo ir apibrėžkite kojų kontūrus. Iškirpkite šiuos “vidpadžius” ir panaudokite rinkdamiesi batus. Atminkite, kad ankšta avalynė greitai nutrina jautrias kojas, todėl išsirinkite “bukanosius” žemakulnius (2-4 cm aukščio) batus, kurie nespaudžia pirštų. Pirmąjį kartą naujuosius batus avėkite ne ilgiau negu 2 valandas.
Visi minėti reikalavimai gana paprasti. Paisant jų, galima išvengti trofinių opų ir gangrenos. Deja, sužinoję, kad negalima avėti ankštos avalynės, rūkyti, kaitinti kojų ir vaikščioti basomis net po švelnų pajūrio smėlį, ligoniai neretai numoja ranka. Bet kai ant pėdų atsiranda ilgai negyjančių žaizdų, apmaudžiai skėsčioja rankomis: “Ak, jeigu būčiau žinojęs, kad negalima…” Todėl belieka tikėtis, kad jūs įsidėmėsite visus ką tik perskaitytus patarimus ir išvengsite problemų.