Apynio spurguose yra eterinio aliejaus, kartumynų, flavonoidų, rauginių medžiagų, B grupės vitaminų, vitaminų C, PP, organinių rūgščių.
Apynio spurgų preparatai pasižymi raminamosiomis, spazmolitinėmis savybėmis, malšina skausmą ir uždegiminius procesus, gydo žaizdas, naikina bakterijas, stimuliuoja šlapimo išsiskyrimą, pasižymi antialerginiu poveikiu. Jie normalizuoja riebalų, mineralų ir vandens bei druskų apykaitą organizme, skatina gleivinių regeneraciją.
Apynio spurgų antpilais dažniausiai gydomos nervų ir širdies bei kraujagyslių sistemos ligos. Jie gali būti rekomenduojami ir skrandžio bei žarnyno, opaligės, kepenų ligoms gydyti.
– 1 valgomąjį šaukštą smulkintų apynių spurgų užpilama 1 stikline verdančio vandens, po 30 minučių perkošiama. Geriama po 1/4 stiklinės 3 kartus per dieną.
Vaistinis valerijonas
Valerijonas – daugiametis žolinis augalas, augantis pelkėtose žemumose, pamiškėse, palei upes, ežerus. Gydymui vartojami valerijono šakniastiebiai ir šaknys, kurie renkami rudenį arba ankstyvą pavasarį.
Valerijono šaknyse bei šakniastiebiuose yra eterinio aliejaus, laisvosios izovalerijoninės rūgšties, vitamino C, vario, krakmolo, dervų.
Valerijono preparatų ir antpilų gydomasis poveikis: ramina nervus, mažina jaudrumą, pailgina migdomųjų vaistų poveikį, malšina traukulius ir lygiųjų raumenų spazmus, reguliuoja širdies veiklą, stiprina skrandžio bei žarnyno sekreciją, mažina arterinį spaudimą. Jie rekomenduojami sergant centrinės nervų sistemos ligomis, neurastenija, vegetacine distonija, stenokardija, epilepsija, migrena, hipertenzija, meteorizmu, skrandžio bei žarnyno, kepenų bei tulžies pūslės ligomis, tireotoksikoze, neurodermitu, išsivysčius vėlyvajai nėštumo toksikozei, tachikardijai, kamuojant nemigai ir t.t.
Valerijono preparatų poveikis pasireiškia ne iš karto, o praėjus tam tikram laiko tarpui nuo jų vartojimo pradžios.
– 1,5-2 valgomuosius šaukštus džiovintų valerijono šaknų bei šakniastiebių užpilama 1 stikline verdančio vandens, uždengus 15 minučių pakaitinama vandens vonelėje, po 2 valandų perkošiama, nuspaudžiama. Vartojama po 1-2 valgomuosius šaukštus 3-4 kartus per dieną, 30 minučių po valgio. Vaikams duodama po 1-3 arbatinius šaukštelius, priklausomai nuo amžiaus.
– 10 g smulkintos žaliavos užpilama 300 ml kambario temperatūros vandens, 30 minučių pakaitinama verdančio vandens vonelėje, po 45 minučių perkošiama. Geriama po 0,5 stiklinės 3 kartus per dieną.
– 1 dalį vaistinės žaliavos užpilama 5 dalimis 70 proc. etanolio tirpalo, keletą dienų palaukus perkošiama ir vartojama po 20-30 lašų 3-4 kartus per dieną (vaikams – tiek lašų, kiek metų).
Vaistinė šventagaršvė
Šventagaršvė – dvimetis arba daugiametis augalas, tiesiu, storu, vamzdelio pavidalo stiebeliu, siekiantis iki 5 m aukščio. Jo pašakniniai triskiaučiai, plunksniški, aštriais galais lapai prisiglaudę prie stiebelio. Augalas žydi rausvais žiedais, susitelkusiais į skėčio pavidalo žiedynus. Šakniastiebis trumpas, storas. Jį perlaužus, skiriasi baltos, pieno pavidalo sultys. Šventagaršvė kartaus skonio, specifinio aromato. Ji auga drėgnose pievose, palei upes, pelkes.
Šventagaršvės žolėje ir šaknyse bei šakniastiebiuose yra eterinių aliejų, organinių rūgščių, rauginių medžiagų, kumarinų bei kitokių medžiagų; sėklose – riebiųjų ir eterinių aliejų, fitoncidų, karotino, askorbo rūgšties.
Šventagaršvės preparatų ir antpilų gydomasis poveikis: malšina skausmus ir spazmus, stimuliuoja virškinamųjų liaukų sekreciją ir skrandžio bei žarnyno motoriką, slopina rūgimo procesus žarnyne, ramina nervų ir širdies bei kraujagyslių sistemas. Jie rekomenduojami sergant virškinamojo trakto, nervų bei širdies ligomis, vegetacine distonija, pablogėjus miegui, kosint.
– 1 valgomąjį šaukštą smulkintų šaknų užpilama 1 stikline verdančio vandens, po 30 minučių perkošiama. Vartojama po 2 valgomuosius šaukštus 3 kartus per dieną, prieš valgį.
– 100 g smulkintos žolės užpilama 3 l verdančio vandens, po 4 valandų perkošiama, supilama į vonią su šiltu vandeniu ir pagulima joje prieš miegą.
– 1 dalį žaliavos užpilama 10 dalių 70 proc. etanolio tirpalo, 14 dienų palaikoma tamsioje vietoje, perkošiama. Naudojama įtrynimams.
Sėjamoji aviža
Aviža – vienmetis žolinis augalas, siekiantis 60-100 cm aukščio, dvieiliais lapais, liepos-rugpjūčio mėnesiais žydintis smulkiais žiedeliais, susitelkusiais po 2-3 į palinkusias varpas, rudenį sunokinančias grūdus.
Avižų sėklose yra krakmolo, baltymų, riebiojo aliejaus, B grupės vitaminų, vitamino E, stearinų, cholino, steroidinių saponinų, organinių rūgščių, kumarinų, fosforo, kalcio, kalio, natrio, cinko, kobalto, mangano, magnio, geležies druskų.
Gydymui vartojami nelukštenti avižų grūdai, jų kruopos, miltai, žolė, šiaudeliai. Žolė renkama augalams žydint.
Avižų antpilai ir nuovirai stiprina ir tonizuoja organizmą, malšina uždegiminius procesus, gerina apetitą, kraujodarą ir apykaitos procesus, varo šlapimą, suaktyvina širdies veiklą, pagreitina opų gijimą. Šviežios avižų sultys pagerina miegą, stiprina nervų sistemą. Avižų sultys, antpilai ir miltai padeda gydyti inkstų akmenligę. Avižų antpilas su medumi mažina karščiavimą.
– 1 valgomąjį šaukštą nesubrendusių avižų grūdų užpilama 1 stikline vandens, 1 minutę pavirinama ant silpnos ugnies, po 30 minučių perkošiama. Geriama po 1/4 stiklinės šilto antpilo 3 kartus per dieną.
– 1 valgomąjį šaukštą nelukštentų avižų grūdų užpilama 1 stikline vandens, 15 minučių pavirinama, po 30 minučių perkošiama. Geriama po 0,5 stiklinės 3 kartus per dieną, prieš valgį.
– 1 l talpos stiklainį smulkintų avižų šiaudų užpilama 15 l vandens, 10 minučių pavirinama, po 2 valandų perkošiama, supilama į vonią su šiltu vandeniu ir joje pagulima prieš miegą. Vonios daromos 2 kartus per savaitę.