Ar verta būti darboholiku?

15365

Psichologija

 

Arūnas pajuto, kad jo gyvenimas klostosi ne taip, kaip derėtų. Jis geras darbuotojas, laiku atlieka visas užduotis. Jis net atostogų atsisakytų, jeigu žmona nemaldautų važiuoti drauge su ja. Beje, net važiuodamas poilsiauti Arūnas pasiima šūsnį popierių ir, pasislėpęs nuo žmonos, retkarčiais leidžia sau patyrinėti grafikus ir diagramas, mėgaudamasis jomis, kaip beviltiškas alkoholikas buteliu degtinės. Arūnas darbui skiria daugiau dėmesio negu žmonai, ir jam vis atrodo, kad žmona nepatenkinta, kad jai stinga jo švelnumo. Šį vyrą nuolat kamuoja įkyrios mintys: dirbdamas jis galvoja apie žmoną, o būdamas su ja nuolat mąsto apie darbą. Stengdamasis gerai dirbti ir būti geru vyru jis jaučia, kad netenka kažko labai svarbaus. Tiesą sakant, jam vargiai bepavyksta būti ir geru darbuotoju, ir geru partneriu. Arūnas jaučia, kad pamažu tolsta nuo savo žmonos, kad nebesupranta, ko nori jis pats.

Panašiai elgiasi dauguma žmonių. Begalinis jų aktyvumas (darbas, užsiėmimai, susitikimai, sportas ir kitokia aktyvi veikla) atima visą jų energiją, palikdama fizinį išsekimą ir emocinę tuštumą. Be abejo, tik aktyviai gyvendamas žmogus jaučiasi sveikas ir žvalus. Bet pernelyg „įsisukęs į darbų verpetą”, jis pasidaro bejausmis. Darboholikai labai naudingi. Jie gerai dirba, nedaro klaidų, niekada nevėluoja. Šie žmonės:

* gerai dirbdami, jie pelno aukštas atsakingas pareigas, reikalaujančias ištvermės ir pasiaukojimo;

* jie nuolat giriami, gerbiami, tarytum būtų nepakeičiami;

* jiems nuolat primenama, kad privalo pirmauti.

Darboholikų yra ne vien įstaigose. Visur galima sutikti žmonių, kurie pernelyg atsidavę savo pareigoms:

* „Namų darboholikas” vargsta namuose: gamina valgį, tvarko butą, nuolat jį remontuoja, perstatinėja baldus arba be perstojo „rausiasi” darže. Šiam triūsui jis pašvenčia visas poilsio dienas.

* „Vaikams pasišventęs darboholikas” nuolat galvoja apie savo vaikus, stengdamasis išpildyti visus jų norus. Šiam tikslui jis nešykšti nei pinigų, nei laiko, nei poilsio valandėlių.

* „Sportoholikas” išbando visas sporto rūšis. Jis žaidžia ir golfą, ir tenisą, ir futbolą. Jeigu nebegali sportuoti, stengiasi išlikti bent aktyviu sirgaliumi. Ši jo aistra trukdo normaliai bendrauti su draugais ir šeimos nariais.

* „Profesionalus darboholikas” visiškai pasišventęs savo profesijai ir darbui. Jiems jis paaukoja visą savo laiką, energiją ir net jausmus.

Visų rūšių darboholikams būdingos vienodos savybės:

* visi jie atrodo pavargę;

* jie atrodo liūdni (nes dažnai jaučiasi vieniši: atitolę nuo sutuoktinio, draugų ir artimųjų).

Svarbiausi darboholikų požymiai:

* jie nuolat užtrunka darbe;

* ignoruoja savo „namines” pareigas;

* dirba savaitgaliais;

* iš darbo į namus parsineša šūsnis popierių ir knygų;

* eina į darbą net sirgdami;

* dažnai atsisako atostogų arba jas sutrumpina;

* visuomet užsiėmę;

* visuomet skuba;

* nenoriai savo pareigas patiki kitiems;

* stengiasi įgyvendinti kiekvieną kūrybinę idėją.

Deja, net atkakliai dirbant, ne visuomet daug pasiekiama. Kompiuterininkai, kurie dalį darbų nudirba namuose, nėra produktyvesni už tuos, kurie visą laiką dirba įstaigoje. Žmonės linkę galvoti, kad ilgai dirbant ir išeikvojant daug energijos, daugiau ir padaroma. Bet taip nėra. Svarbu dirbti ne ilgai, o kokybiškai ir produktyviai. „Užimtumas” neturėtų vaidinti tokio svarbaus vaidmens. Tačiau darbdaviai dažniausiai nemėgsta darbuotojo, kuris neįstengia atrodyti labai užsiėmęs. Todėl, praretėjus klientų srautui, padavėja, užuot pailsėjusi, verčiau blizgina kelis kartus išblizgintas lėkštes, kad tik darbdavys nepamanytų, jog ji tinginiauja. Neretai ir mokytojas labiau vertina ne moksleivio darbo kokybę, o kiekybę. Žodžiu, kol „užimtumas” labiau vertinamas už atliktą darbą, žmogus priverstas nuolat „judėti”. Bet darboholikas juda ne vien norėdamas įtikti darbdaviui. Jis:

* nori nuslopinti savo emocijas;

* nori atsikratyti nesaugumo jausmo (darbas jam suteikia pasitikėjimo);

* nori išgarsėti ir būti visų mylimas;

* dirba todėl, kad poilsis jam nesuteikia jokio pasitenkinimo.

Kaip malonu būtų išgirsti: „Tu puikiai padirbėjai. Dabar pailsėk, papramogauk”. Tačiau vargu ar kas susipras pasakyti tokius žodžius. Todėl turite savimi pasirūpinti patys. Jeigu nuo pat vaikystės neišmokote ilsėtis, bus nelengva. Todėl siūlome keletą nesibaigiančio darbo alternatyvų:

* Nueikite į koncertą.

* Pasivaikščiokite.

* Paplaukiokite.

* Pašokite.

* Paskaitykite knygą.

* Pasiklausykite medžių ošimo.

* Pagulėkite vonioje.

* Pasišnekėkite su draugu.

* Pažaiskite su vaikais.

* Pabendraukite su mylimu žmogumi.

* Pasimelskite.

* Išsikepkite mėgstamą pyragą.

* Sumeistraukite inkilą.

* Pasigrožėkite paveikslais.

* Surenkite pobūvį.

* Pasimylėkite.

* Su draugais nueikite į kiną.

* Pagrokite, padainuokite.

* Užsirašykite įdomias jus aplankiusias mintis.

* Nuvažiuokite į kitą miestą.

* Pasižvalgykite į kitus žmones, stebėkite praeivių veidus, drabužius.

* Paskambinkite senam draugui.

* Pasodinkite medį, įsigykite kambarinę gėlę.

* Ištisus metus artimiems žmonėms dovanokite dovanas.