Pasiekta tiksli dermokosmetika, kurios sudėtyje yra mikrotransporto priemonių, galinčių pernešti veikliąsias medžiagas į konkrečias ląsteles. Kyla klausimas, ar oda pagaliau pradeda suglebti.
Daugelį metų kartojome idėją beveik kaip dermatologinę mantrą: oda yra barjeras. Ir yra. Jei to nebūtų, kiekvienas dušas būtų perpylimas ir kiekvienas kvepalai, nedidelis cheminis eksperimentas. Bet kas naudojo priešuždegiminį gelį, žino, kad istorija nėra tokia paprasta. Užteptas ant odos, šis vaistas gali nuraminti raumenis ar sąnarį, esantį gerokai žemiau paviršiaus. Ir tada iškyla nemalonus klausimas: jei kai kurie vietiniai vaistai nueina taip toli, kodėl kremai dešimtmečius priima, kad jų veikliosios medžiagos vos prasiskverbia į odą? Atsakymas mažiau susijęs su oda nei su inžinerija.
Didžioji odos siena
Išorinis odos sluoksnis – raginis sluoksnis – veikia kaip viena veiksmingiausių žmogaus organizmo apsaugos sistemų. Jį sudaro sutankintos negyvos ląstelės ir lipidai, išdėstyti kaip mikroskopinė sienelė, kurios užduotis yra gana aiški: neleisti patekti į išorines medžiagas ir neleisti vandeniui išbėgti. Jau daugelį metų kosmetika dirbo su tuo, kas moksle vadinama pasyviąja difuzija. Paprasčiau tariant: ant paviršiaus užtepamos veikliosios medžiagos ir tikimasi, kad maža dalis tą barjerą peržengs. Kartais taip nutinka. Bet lėtai ir ribotais kiekiais.
Farmakologija jau kurį laiką sprendžia problemą kitu būdu. Daugelyje vietinių vaistų naudojami nešikliai, kuriuose yra veiklioji medžiaga, nuo transderminių pleistrų iki gelių, skirtų palengvinti įsiskverbimą. O dabar ta logika pradeda ryškėti ir dermokosmetikoje.
Kosmetikos „dronai“.
Pastaraisiais metais dalis tyrimų nustojo sutelkti dėmesį tik į tai, kurią veikliąją medžiagą naudoti, ir ėmė klausinėti ko nors, ko gero, svarbesnio: kaip jį pasiekti ląstelėje, kur ji turėtų veikti. Tam naudojamos mikroskopinės struktūros – paprastai liposomos arba lipidų pūslelės – kurios veikia kaip mažos transporto priemonės, galinčios pernešti veikliąsias medžiagas į odą. Kai kurie prekių ženklai juos vadina „kosmetiniais dronais“. Jie, žinoma, neskraido. Tačiau metafora padeda suprasti idėją: sistemos, kurios nuneša turtą į konkretų tašką ir ten jį išleidžia.
Vienas iš prekės ženklų, kurie tiria šį metodą, yra Vokietijos įmonė Reviderm. Naujojoje depigmentacijos linijoje ji naudoja liposomų sistemą, sukurtą būtent taip: kaip mikrotransporto priemonės, galinčios transportuoti veikliąsias medžiagas ir išleisti jas, kai jos liečiasi su tiksline ląstele. Šiuo atveju taikinys yra melanocitas, ląstelė, atsakinga už melanino gamybą. Užuot bandę ištrinti pigmentą nuo paviršiaus, reikia įsikišti tiesiai į ląstelę, kuri jį gamina ir kuri nėra tiksliai ant paviršiaus.
Kai kosmetika yra šiek tiek panaši į farmakologiją
Nors kalba skamba futuristiškai, idėja iš tikrųjų turi nemažai istorijos. Liposomos buvo tiriamos nuo septintojo dešimtmečio kaip vaistų transportavimo sistemos ir šiandien naudojamos įvairiose medicinos srityse. Tai mažos lipidų kapsulės – panašios į riebalus, sudarančius mūsų pačių ląstelių membranas – galinčios transportuoti medžiagą ir išleisti ją, kai jos liečiasi su jomis. Šis struktūrinis giminingumas leidžia kai kurioms iš šių sistemų iš dalies integruotis į ląstelės membraną ir išmesti jų turinį viduje, o tai padidina veikliosios medžiagos, kuri iš tikrųjų pasiekia savo veikimo vietą, kiekį.
Paprastais žodžiais tariant: tai ne tik sudedamosios dalies uždėjimas ant odos, bet ir būdo, kaip jį pristatyti būtent ten, kur reikia. Ir čia atsiranda kosmetiniai dronai arba vadinamoji „išmanioji kosmetika“.
Keičiasi požiūris į dėmių gydymą
Ši technologija taip pat atspindi platesnį hiperpigmentacijos gydymo pokytį. Ilgą laiką daugelis depigmentacijos protokolų veikė su gana tiesiogine logika: pašalinkite odos sluoksnius, kad pašalintumėte susikaupusį pigmentą. Gilus lupimasis, matomas lupimasis ar sudirginimas buvo proceso dalis. Problema ta, kad dėmės, ypač melasma, nėra tik paviršutiniškas reiškinys. Tokie procesai kaip uždegimas, oksidacinis stresas ar melanocitų hiperaktyvumas įsikiša nuo jo atsiradimo. Štai kodėl vis daugiau gydymo būdų bando reguliuoti šiuos biologinius mechanizmus, o ne naikinti audinius.
Tarp šiam tikslui naudojamų veikliųjų medžiagų yra tokios molekulės kaip traneksamo rūgštis, azelaino rūgštis arba įvairūs antioksidantai, galintys moduliuoti melanino gamybą ir sustabdyti uždegiminius procesus, susijusius su hiperpigmentacija. Vėlgi, svarbiausia yra ne tik sudedamoji dalis, bet ir tai, kad jis sugebėtų pasiekti ląstelę, kur turėtų veikti. Kaip ir karo inžinerijoje, kosmetiniai dronai veikia būtent ten, kur ir turi veikti.
Oda vis dar yra kliūtis (ir tai gera žinia)
Reikia pasakyti: oda ir toliau buvo didžiulis barjeras, ir tai vis dar yra teigiamas dalykas. Didžioji dalis to, ką tepame ant jo, ir toliau liks ant paviršiaus, kaip turėtų. Tačiau dermokosmetika pradeda mokytis to, ką farmakologija naudojo dešimtmečius: kad, naudojant tinkamą priemonę, kai kurios molekulės gali pereiti per ją kontroliuojamu būdu.
Kalbama ne apie kremų patekimą į kraują ar per visą kūną. Tai yra kažkas daug kuklesnio – ir tikriausiai naudingesnio –: tiksliai pasiekti odos ląsteles, kuriose kyla tam tikrų problemų.