O kaip apie ją kalbėti su vaiku?
Vaikai patiria keletą mirties supratimo stadijų.
Pavyzdžiui, ikimokyklinio amžiaus vaikai mano, kad mirtis yra laikinas, beasmenis reiškinys.
Sulaukę 5-9 metų, jie pradeda suvokti, kad viskas, kas gyva, kada nors turi mirti. Bet paslapčia tiki, kad labai norint mirties galima išvengti.
Sulaukę 10 metų, vaikai aiškiai suvokia kad mirtis yra negrįžtamas reiškinys, kad visa, kas gyva, numiršta ir kad jie taip pat kada nors mirs.
Tuo laikotarpiu paaugliai ypač stengiasi suvokti gyvenimo prasmę. Kai kurie iš jų taip bijo mirties, kad rizikuoja gyvybe. Jie stengiasi įveikti baimę įrodydami, kad mirtį galima “kontroliuoti”.
Suprantama, kiekvieno vaiko gyvenimiškoji patirtis yra unikali. Kartais apie mirtį pradeda klausinėti jau 3 metų pyplys. O kitas, net sulaukęs 10 metų, nelabai būgštauja mirus močiutei, bet labai sielvartauja žuvus mylimam gyvūnėliui.
Dar kiti vaikai apie mirtį niekada nekalba, išreikšdami savo jausmus žaidimuose: detaliai surengdami laidotuvių ceremoniją.
Visiškai kitaip į mirtį reaguoja vaikai, sergantys nepagydomomis ligomis. Nors paprastai medikai ir tėvai vaikams nesako, kokia rimta liga jie serga, dauguma vaikų tai jaučia ir dar labiau baiminasi.
Su darželinukais ir pradinių klasių moksleiviais apie mirtį kalbėti gali būti gana nelengva. Juk paaiškinti reikia trumpai ir aiškiai. Ilgi postringavimai ir sudėtingi išvedžiojimai veikiausiai juos nuvargins ir sutrikdys.
Protingiausia būtų paaiškinti jiems, kad mirtis yra gyvybės požymių nebuvimas. “Miręs žmogus nekvėpuoja, nevalgo, nekalba, negalvoja. Nugaišęs šunelis neloja, nebėgioja. Nudžiūvę augalai neauga ir nežydi”.
Praeina nemažai laiko, kol vaikas suvokia skirtumą tarp pačios mirties ir su ja susijusių emocinių išgyvenimų. Net žinodamas, kad senelis mirė, vaikas vis tiek gali klausti, kodėl senelė verkia. Atsakyti reikia ramiai: “Jai sunku. Ji ilgisi senelio”.
Kartais būna sunku suvokti, ko vaikas klausia. Todėl išgirdus klausimą: “Kada tu mirsi?” – nereikia manyti, kad jūsų sūnus arba dukra yra abejingi beširdžiai.
Paprasčiausiai jie dar nesupranta, kad mirtis yra visa ko pabaiga.
Pavyzdžiui vaikui neretai atrodo, kad mirtis tai tokia jėga, kuri gali jį atskirti nuo tėvų. Jis bijo, kad nebebus kam juo pasirūpinti. Prieš atsakydami į minėtą klausimą, išsiaiškinkite kodėl vaikas nerimauja.
Pasiteiraukite: “Tu būgštauji, kad be manęs niekas kitas tavęs neglobos?” Jeigu atspėjote vaiko nerimo priežastį, nuraminkite jį: “Aš nesiruošiu mirti ir rūpinsiuosi tavimi tol, kol tu pats to norėsi”.
Išgirdę suaugusiuosius šnekant, kad mirtis – tarytum “amžinas miegas”, “amžinas poilsis”, vaikai neretai mano, kad mirtis – tai miegas, ir bijo užmigti.
Kalbėdami su vaiku apie mirtį, niekuomet jos nelyginkite su “miegu” ar “poilsiu”.
Tačiau vaikas gali išsigąsti ir sužinojęs, kad žmogus miršta dėl ligos. Ikimokyklinio amžiaus vaikai nesuvokia, kad ne visos ligos yra mirtinos, ir juos pradeda bauginti net menki negalavimai. Todėl aiškindami vaikui, kad žmogų į kapus nuvarė liga, pabrėžkite, kad ta liga buvo labai sunki.
Dar vienas klaidingas apibendrinimas, neretai išsprūsta iš mūsų lūpų susiejant mirtį su senatve. Teigdami, kad seni žmonės turi mirti, mes sugluminame vaiką, ypač jeigu jis žino, kad kartais miršta ir jauni. Verčiau pasakykite jam: “Šis žmogus ilgai gyveno, matyt, todėl atėjo laikas mirti”.
Maži vaikai dažnai mano, kad kažkodėl būtent jie kalti dėl artimo žmogaus mirties. Kai kurie net tiki, kad mirtis yra bausmė: “Mama numirė ir paliko mane todėl, kad aš buvau negeras”. Padėkite vaikams nugalėti kaltės jausmą, įtikinkite, kad jie visada buvo ir tebėra mylimi.
Ar leisti vaikui lankyti mirštantįjį?
Reikia atsižvelgti į situaciją. Paprastai būna naudinga aplankyti vaiko branginamą žmogų. Žinoma, jeigu jie abu, ir vaikas, ir mirštantysis to nori. Tokie susitikimai padeda sumažinti mirties paslaptingumą.
Ar vaikams dera eiti į laidotuves?
Tikslaus atsakymo nėra. Jeigu vaikas pakankamai subrendęs, supranta tai, kas vyksta, jeigu nori dalyvauti, galima leisti. Reikia tik paruošti vaiką tam, ką jis išgirs ir pamatys dalyvaudamas ceremonijoje.
Vaikas turi žinoti, kad gedėdami žmonės verkia. Geriausia, kai vaiką nuolat globoja suaugęs žmogus, galintis paaiškinti, kas vyksta, ir atsakyti į jo klausimus.