Ne vien dėl savo nerangumo, bet ir dėl bendraamžių patyčių bei dažnai kamuojančių ligų.
Keisčiausia yra tai, kad dėl šių vaiko problemų dažniausiai būna kalti jį mylintys tėveliai. Deja, dauguma jų nuo mažens verčia savo vaiką valgyti nenoromis, įkalbinėdami nuryti po šaukštelį “už mamytę”, “už tėvelį” ir kone už visą giminę, kol jis įpranta persivalgyti.
Norint, kad vaikas augtų sveikas ir nebūtų pravardžiuojamas “storu”, dera atkreipti dėmesį į jo mitybą, rekomenduojamą skirtingais amžiaus tarpsniais.
Yra trys svarbiausios vaikų tukimo priežastys, kurios tarpusavyje labai susijusios. Tai paveldėjimas, hormoniniai sutrikimai ir persivalgymas.
Esant hormoniniams sutrikimams arba paveldėtam polinkiui tukti, net ir saikingai valgant sunku išvengti apkūnumo.
Nuolat persivalgant taip pat galima nutukti. Tad beveik visais atvejais būtina kontroliuoti vaiko mitybą nuo pat kūdikystės.
Nuo seno buvo manoma, kad kūdikį nuolat permaitinant jo organizme susiformuoja per daug riebalinių ląstelių, kurios vėliau niekur nedingsta ir po kiekvieno persivalgymo yra linkusios vis labiau išvešėti. Bet dabar ši nuomonė dalinai paneigta. Iš tikrųjų dėl šios priežasties tikimybė visą gyvenimą būti apkūniam yra tik tuo atveju, jei tėveliai linkę tukti.
Jeigu kūdikis maitinamas dirbtiniu maistu, tai užaugęs jis dažniausiai nutunka. Todėl mama, norėdama apsaugoti savo vaiką nuo tukimo, turėtų stengtis kuo ilgiau jį maitinti savo krūties pienu. Deja, ne visoms tai pavyksta.
Dirbtiniu maistu maitinami kūdikiai dažniausiai gauna per daug baltymų. Karvės pieno baltymai ne tokie vertingi kaip esantys moters piene. Todėl kad ir kaip tobulinamas vaikų maistelis, vis tiek nepavyksta jį subalansuoti taip, kad baltymų užtektų tik vaikui augti, kad jų perteklius neskatintų tukimo. Tai žinodama mama, gamindama savo kūdikiui specialius mišinius, turi labai kruopščiai laikytis nurodytų proporcijų; pagaminti jų lygiai tiek, kiek vaikui tuo metu reikia; pradurti čiulptuke mažą skylutę, kad jis pernelyg greitai neiščiulptų maistelio; maitinti mažylį ne tik specialiais mišiniais, bet ir nekaloringa daržovių tyre, skystomis liesomis košėmis.
Ne mažiau svarbu teisingai maitinti ir ikimokyklinio amžiaus vaiką. Reikia įpratinti jį valgyti nesaldžias, nesūrias ir neriebias košes, gerti neriebų pieną.
Deja, dauguma mamų mano, kad tokio amžiaus vaiką reikia maitinti riebiai: duoti daug sviesto, grietinės ir pan.
O iš tikrųjų jam kur kas naudingesnė juoda duona, įvairios daržovės (riboti reikia tik burokėlius ir bulves), neriebūs pieno produktai (5 proc. varškė, 2,5 proc. pienas, 10 proc. grietinė), vištiena, kalakutiena, triušiena, liesa jautiena, neriebi žuvis, augalinis aliejus (sviesto – ne daugiau kaip 30 g per dieną), nesaldūs vaisiai (obuoliai, kriaušės, slyvos, serbentai, trešnės, vyšnios (galima po truputį duoti ir braškių bei aviečių).
Tukti linkusiam vaikui nerekomenduojamos dešrelės, sūdyta žuvis, balta duona. Norint pripratinti vaiką prie tokio maisto, reikia jį valgyti visai šeimai. Antraip, būtų labai sunku mažyliui paaiškinti, kodėl jam nevalia valgyti vienokio ar kitokio produkto.
Kasdien suvartojamas nors 1 procentas nereikalingų kalorijų per metus vaikui taptų keliais nereikalingais kilogramais kūno svorio.
Nekaloringa mityba labai svarbi ir 10-14 metų į apkūnumą linkusiems paaugliams.
Brendimo periodu sukauptų riebalų gali nepavykti atsikratyti visą gyvenimą. Todėl tėvai turėtų pasirūpinti, kad jų atžala nuolat nekrimstų traškučių, sūdytų riešutų, spragintų kukurūzų ir kitokių “madingų”, bet labai nenaudingų skanėstų.
Be abejo, tai padaryti labai sunku, nes tie produktai nuolat reklamuojami ir mėgstami bendraamžių. Bet jeigu vaikui nuo mažų dienų aiškinama, kodėl kai kurių produktų reikia atsisakyti, jis lengviau paklūsta.
Kadangi kartais nutunka ir neapkūnių tėvų vaikai, tai svarbu kuo anksčiau sužinoti, ar yra polinkis tukti.
JAV mokslininkai teigia, kad apie jį byloja ypatingųjų riebalų – trigliceridų perteklius kraujyje. Patekę į smegenis su krauju, jie stimuliuoja apetitą ir ypač padidina riebaus, kaloringo maisto poreikį. Valgant tokį maistą, tunkama.
Beje, mergaitės dėl savo hormoninių ypatumų yra labiau linkusios tukti už berniukus. Tad joms reikia griežčiau laikytis tinkamos mitybos taisyklių.
Kai kurie vaikai tik atrodo kresni, o iš tikrųjų neturi antsvorio. Todėl tėvai turėtų pasikliauti kūno masės indeksu (KMI), kuris gaunamas kilogramais išreikštą kūno svorį padalijus iš metrais išreikšto ūgio, pakelto kvadratu. 4-10 metų vaikų KMI yra 16-20, o vyresnių negu 15 metų – 20-25.
Apie vaiko riebalų sankaupas galima spręsti ir “iš akies”: jeigu palei krūtinės ląstą aiškiai matomi 3-4 šonkaulių kontūrai, tikriausiai antsvorio nėra, jei matosi mažiau, matyt, jo šiek tiek yra.
Augindami kūdikį tėvai labiau domisi jo svoriu negu ūgiu. Bet iš tikrųjų turėtų domėtis abiem rodikliais.
JAV mokslininkai neseniai nustatė, kad labai augaloti vaikai užaugę 2,5 karto dažniau tampa apkūnūs ar net nutunka.
Kaip greitas augimas susijęs su nutukimu suaugus, mokslininkai kol kas negali pasakyti, bet spėja, kad tam turi įtakos ankstyvesnis lytinis brendimas.
Tad greitai augančių vaikų tėveliai turėtų skirti daugiau dėmesio savo atžalų mitybai.