JAV Sveikatos ir žmogiškųjų paslaugų departamento plane „Sveiki žmonės 2030“ nustatytas nacionalinis tikslas per ateinančius penkerius metus padidinti jaunimo sportavimą nuo 50 % iki 63 %. Paaugliams išlikimas aktyvus yra naudingas jų bendrai sveikatai ir socialiniam bei akademiniam gyvenimui. Tačiau jaunuolių, užsiimančių fizine veikla ir sportu, mažėja. Nors dalyvavimo spragos, pagrįstos atskiromis socialinėmis tapatybėmis, yra gerai ištirtos, mažai tyrimų išnagrinėjo daugialypius, susikertančius marginalizuotus paauglių socialinius tapatumus.
Tyrimas, paskelbtas Paauglių sveikatos žurnalas išnagrinėjo nelygybę, egzistuojančią kelių tapatybių sankirtoje, įskaitant priskirtą lytį, lyties būdą, seksualinę tapatybę, rasinę ir etninę tapatybę, prieigą prie ekonominių išteklių, svorio būklę ir psichinę sveikatą, elgesio ir emocines problemas, ir jų poveikį sportui ir dalyvavimas fizinėje veikloje.
Tyrime, kuriam vadovavo Sarah Kaja iš „Equitable Sport and Physical Activity Innovations Lab“ ir Minesotos universiteto medicinos mokyklos docentė, buvo analizuojamos septynių socialinių tapatybių sankirtos tarp konkrečių 9 ir 11 klasių paauglių pogrupių. Tyrime buvo naudojami 2022 m. Minesotos duomenys. Studentų apklausos duomenys, kuriuose daugiau nei 60 000 studentų patys pranešė apie savo socialinę tapatybę, taip pat apie komandinį sportą ir fizinį aktyvumą. Jie rado:
- Nors 50% mokinių sportavo ir 25% dalyvavo fizinio aktyvumo pamokose, socialinių identitetų sankirtose dalyvavimas labai skyrėsi. Pavyzdžiui, mažiausiai sportuojančių studentų grupėse dalyvavimo paplitimas buvo tik 8–17 proc.
- Daugiausiai sportuojantys studentai daugiausia buvo baltieji, heteroseksualūs ir turėjo daug galimybių naudotis ištekliais, o mažiausiai sportuojantys dalyviai turėjo daug atskirtų socialinių tapatybių.
- Fizinio aktyvumo pamokose daugiau dalyvavo spalvoto ir lyties jaunimas bei seksualinių mažumų jaunimas, tačiau vis tiek dažniausiai dalyvavo didelės galimybės naudotis ištekliais.
- Visų mažiausiai sportuojančių grupių studentai turėjo bent vieną marginalizuotą socialinį identitetą, o dauguma jų turėjo daugiau.
- Į mažiausiai sportuojančias grupes buvo studentai, turintys marginalizuotą seksualinę tapatybę ir bent vieną kitą marginalizuotą socialinę tapatybę, pvz., menką prieigą prie išteklių, translytį ar lytį abejojančią tapatybę arba aukštesnį KMI procentilį.
Ankstesni tyrimai parodė, kad su kontekstu susiję stresoriai, tokie kaip nepakankama politika, viktimizavimas ir priekabiavimas, gali apriboti LGBTQ+ žmonių motyvaciją ir dalyvavimą. Šis naujas tyrimas rodo, kad tie stresoriai gali dar labiau susilpnėti tiems, kurie turi daug marginalizuotų tapatybių, o iniciatyvos, skirtos pasiekti paauglius, pagrįstus viena tapatybe, gali nepasiekti paauglių, kuriems reikia daugiausia paramos, kad galėtų dalyvauti.
„Atskleisdami daugiau niuansų, susijusių su jaunų žmonių įsitraukimu į organizuotą sportą ir veiklą, mūsų darbas yra svarbus žingsnis sprendžiant, kuriems mokiniams reikia paramos norint žaisti“, – sakė Kaja.
„Naudodamiesi šiais pagrindiniais elementais tikimės ir toliau dirbti, kad sumažintume sveikatos skirtumus, pasiektume nacionalinius visuomenės sveikatos prioritetus ir paskatintume mokyklų bei bendruomenių organizacijas puoselėti įtraukią aplinką ir skatinti įdarbinimo, išlaikymo ir politikos iniciatyvas, siekiant paremti nepakankamai įsitraukusį jaunimą.
Būsimuose tyrimuose pirmenybė turėtų būti teikiama paaugliams, turintiems socialinį identitetą, per daug atstovaujamiems mažiausiai paplitusiose sporto ir fizinės veiklos grupėse, siekiant toliau nustatyti ir pašalinti konkrečias socialines ir struktūrines dalyvavimo kliūtis.