Rengiamės miegot

16083

Netradiciniai metodai

Tyla

 

Ausų, kaip ir akių, paskirtis yra reaguoti į įvairius išorės dirgiklius. Ausys pradžioje surenka informaciją, vėliau pasiunčia pranešimus apie ją į galvos smegenis, kurios juos jau klasifikuoja bei paskirsto po atitinkamas organizmo „žinybas”. Ausims taip pat reikia poilsio (kaip ir visoms kitoms kūno dalims). Tad jeigu klausą be perstojo veikia įvairūs triukšmai, – garsūs, tylūs, erzinantys, – ausys mėgina apsaugoti save nuo jų. Galiausiai juk mes nustojame girdėti tuos garsus, kurie mus erzina, nors klausa tuo metu tebėra statinės įtampos būsenos. Ir kažkur mūsų smegenų gelmėse yra kažkoks „kambarėlis”, kuriame šie dirgikliai kaupiasi kaip akumuliuotas triukšmas. Šiai „patalpėlei” persipildžius, mes pradedame kraustytis iš proto ir nebegalime užmigti. Paprastai visi nemigos atvejai susiję su nerimo būsena: kažkas neduoda mums ramybės (tiksliau – ramybę trikdo). Dėl to nemažai žmonių negali normaliai užmigti be knygos, televizoriaus ar sekso. O jeigu jie vieniši, tai neretai praleidžia pusę nakties apmąstymuose apie praeitį ir ateitį, spręsdami kažkokius sudėtingus klausimus, užuot tiesiog atsigulę ir užmigę kietu sveiku miegu.
Miegas – keistai organizuotas procesas. Jeigu mes jaučiamės nuvargę ir fiziškai, ir praktiškai, tuomet iš karto, be jokių papildomų pastangų, užmiegame. Ir nieko nėra blogiau, negu gulėti tamsoje ir laukti, kol pagaliau nugrimsime į miegą. Laukimas – tai apskritai viena iš nemaloniausių žmogui būsenų. Labiau negu nuo ko nors kito mes visada pavargstame nuo nuobodulio. Nuobodulys – tai tarsi sąstovis, kai mes nieko neveikiame ir tiktai laukiame, tikėdamiesi permainų arba kažko ypatingo. Ir tas sąstovis gali kamuoti vis labiau ir labiau. Pavyzdžiui, laukiant kol užmigsime. Nepaisant to, laukiame mes kažko ar ne, reikia stengtis neapsunkinti sau galvos nereikalingomis mintimis, nes būtent jos pagimdo dvasioje viso organizmo funkcionavimą sutrikdantį nepasitenkinimo jausmą. Vadinasi, sąstovio (priverstinio laukimo būsenos) periodą reikia stengtis išnaudoti kuo produktyviau, t.y. užpildyti jį dvasiai, protui ir sveikatai naudingais užsiėmimais. Tik taip mes priversime savo sielą, smegenis bei visus kitus organus ir organizmo sistemas be perstojo darbuotis. Ir miegas tada ateis pats savaime.

Dirgikliai

Bet kokie šviesos šaltiniai tamsoje – šviečiantis televizoriaus ekranas, raudonos arba žalios ugnelės iš tinklo neišjungtų buitinės technikos prietaisų paneliuose – dirgikliai, trukdantys mums užmigti. Jie erzina tamsoje mūsų regą taip pat, kaip triukšmas neigiamai veikia mūsų klausą.
Nakties metu galima užsiimti pratimu, kuris parodys, kokia plonytė mūsų akių vokų odelė. Keičiant tamsos „foną” kambaryje, jis mums padės atsipalaiduoti, pajusti harmoniją su aplinka bei didesnį pasitikėjimą savimi.

Susitelkime į tamsą

Atsisėskime ant kėdės tamsiame kambaryje ir užsimerkime. Ar mes iš tiesų matome tamsą, ar tik galvojame, kad matome tamsą?
1. Uždenkime akis delnais ir pasitikrinkime, ar tamsa netapo dar „tamsesnė”.
2. Dabar atsimerkime. Naktinės užuolaidos užtrauktos? Ar mes geriau matome tamsoje?
3. Įjunkime šviesą ir prisiminkime tamsoje regėtus daiktų kontūrus. Kiek laiko prireikė, kad juos išvystume?
Įjunkime ir išjunkime šviesą keletą kartų, vis kartodami šį bandymą. Pamėginkime pavaikščioti po kambarį tamsoje ir atkreipkime dėmesį, kaip tamsa veikia mūsų sugebėjimą išlaikyti pusiausvyrą. Lavindami įgūdžius judėti tamsoje, mes galime padėti akims atsikratyti įtampos. Jos taip sutaupo energijos, kurią priverstos eikvoti prisitaikymui matyti tamsoje, o ne daiktų apžiūrinėjimui.

Kaip miegame

Miegant kūnas kaitalioja padėtis, ir šių judesių negalima laikyti visai atsitiktiniais. Kūno pozų ir padėčių kaitaliojimas nakties metu yra sąlygotas siekio kompensuoti dienos metu patirtas apkrovas. Jeigu baleto šokėja repeticijos metu suks piruetus vis į vieną pusę, tai gali būti, kad naktį užmigusi ji nejučia vis pasisuks priešinga linkme.
Prabudus ryte visada patartina pasižiūrėti į veidrodį, kokios veido odoje susimetė raukšlės. Jeigu dar prieš miegą mes atsigultumėm taisyklinga poza, miegotumėm daug geriau.
Žinoma, visiškai kontroliuoti kūno judesių miegant neįmanoma. Tačiau tikrai įmanoma dar prieš užmiegant atsigulti poza, kuri leistų mums sveikai išsimiegoti. To pasiekti galima atsipalaidavimo pratimais.
Miegant veidui mažiausiai daro žalos gulėjimas ant nugaros. Tokiu atveju galva turi ilsėtis tarp dviejų nedidelių kaklą prilaikančių ir jai į šalis sukinėtis neleidžiančių pagalvėlių. O miegoti ant didelių pagalvių apskritai nepatartina.
Jeigu mes kas vakarą gulsimės miegoti pasirinkę būtent tokią padėtį, kūnas įpras dienos metu pats susibalansuoti ir naktimis mažiau kaitalios pozas. Be to, prie tokios padėties įpras ir veidas, jo odai grės mažesni pakenkimai dėl neteisingo gulėjimo miegant. Taip miegas gali tapti pasitenkinimą keliančiu sąmoningu veiksmu, o ne tiesiog prasmegimu į juodą tuštumą. Tuo netrukus galėsime įsitikinti iš pagerėjusios jo kokybės bei sutrumpėjusio laiko, kurio reikės vis mažiau ir mažiau, norint gerai išsimiegoti. Viso to galima pasiekti taip:
* Nuvalykite veidą ir padarykite masažą.
* Įsitikinkite, kad miegamasis gerai išvėdintas, jame tamsu ir jo nepasiekia joks jūsų ramybę galintis sutrikdyti triukšmas.
* Niekada neapsivilkite nakčiai siaurais, spaudžiančiais drabužiais, ypač jeigu jie iš sintetinių audinių arba su užtrauktukais. Geriausiai miegoti visiškai nuogam ant lininės arba medvilninės paklodės.
* Įsigykite dvi nedideles pagalvėles, fiksuojančias galvos padėtį miego metu.
* Atsigulę pasistenkite visiškai atsipalaiduoti.
* Jeigu jūs neužmiegate, gali būti, kad jūs tiesiog dar nenorite miego.
Tuomet geriau atsikelkime ir pasivaikščiokime, užsiimkime kokiais nors buities darbais – pavyzdžiui tokiais, kuriuos visą laiką atidėliojome. Svarbiausia – nešvaistyti laiko tuščiai, vartaliojantis nuo šono ant šono ir apmąstant „negailestingą gyvenimą bei savo apverktiną padėtį”. Galvoti reikia tiktai apie tai, kas egzistuoja „čia ir dabar”. Nepakenks, net jeigu taip praleisime ir visą naktį, nes tuomet tiesiog pasimėgausime nakties tylos bei ramumos teikiamu malonumu ir iš ryto nesijausime sugniuždyti. O gal net pavyks išgirsti, kaip nubunda paukščiai… Svarbiausia, ką reikia žinoti apie nemigą, yra tai, jog nemiga – tai ne liga, o laikinas būvis, kurį norint bet kada galima pakeisti. O posakis: „Mane kamuoja nemiga” – iš tikrųjų tėra visiška beprasmybė.
Galima patirti įtampą, savo kūno ir dvasios poreikių nesuderinamumą, nepajėgumą realizuoti save gyvenime, kamuotis dėl perpildyto skrandžio ir dėl daugelio kitų dalykų. Tačiau miegas turi būti visavertis, kad prabudus iš jo kiekvienas rytas nuteiktų maloniai. Gyvenimas neįkainojamas, pralekia jis tarsi viena akimirka. Kiekvienas rytas – tai tarsi šansas pasitikti dar vieną aušrą ar pasigėrėti dar vienu saulėlydžiu, tai tarsi dar vienas šansas nuveikti ką nors gero sau ir kitiems. Mes turėtumėm rūpintis savimi daugiau. Stenkimės gyventi visavertį gyvenimą. Pirmiausiai įžvelkime jame tai, kas yra geriausio, ir niekuomet nepamirškime, kad mūsų kūnas ir siela – neišardoma vienovė.