Nepaisant su gydymu susijusių vaisingumo problemų, pacientės po alogeninės kraujodaros ląstelių transplantacijos (alloHCT) gali pastoti ir pagimdyti sveikus vaikus, teigiama 2011 m. Kraujas.
AlloHCT metu sveiko donoro kamieninės ląstelės persodinamos asmenims, sergantiems hematologiniu vėžiu arba gerybiniais hematologiniais sutrikimais, tokiais kaip leukemija ir pjautuvine anemija.
Dėl alloHCT skyrimo procedūrų patobulinimų atsirado daugiau ilgalaikių išgyvenusiųjų, ypač jaunų suaugusiųjų, kurie tikisi turėti vaikų. Tačiau su transplantacija susijęs sergamumas, ilgalaikis vaistų vartojimas ir išankstinis viso kūno švitinimas arba didelės chemoterapijos dozės kelia didelę riziką vaisingumui.
„Vaisingumas yra labai svarbi tema jaunoms pacientėms“, – sakė medicinos mokslų daktarė Katja Sockel, universitetinės ligoninės Carl Gustav Carus Dresden (Vokietija) vyresnioji gydytoja ir tyrimo vadovė. „Kai kurie pacientai net atsisako gauti tam tikrą gydymą, nes nerimauja dėl vaisingumo. Ypač jauniems suaugusiems, išgyvenusiems vėžį, grįžimas į normalų gyvenimą apima šeimos planavimą.”
Iki šiol didžiausiame sisteminiame suaugusių moterų alloHCT recipienčių tyrime dr. Sockel ir jos komanda retrospektyviai išanalizavo Vokietijos kamieninių ląstelių transplantacijos registro duomenis, siekdami įvertinti nėštumo ir gimstamumo rodiklius bei nustatyti rizikos veiksnius 18–40 metų amžiaus pacientėms. Iš viso dalyvavo 2 654 tyrimo dalyviai, 50 moterų pranešė apie 74 nėštumus, iš kurių 57 gimė gyvi, o laiko mediana nuo transplantacijos iki pirmojo nėštumo buvo 4,7 metų.
Nėštumo tikimybė teigiamai koreliavo su 18–35 metų moterimis alloHCT metu, o vidutinis nėštumo amžius buvo 29,6 metų.
Nepaisant to, kad šios pacientų grupės metinis pirmasis gimstamumas yra daugiau nei šešis kartus mažesnis nei visos Vokietijos gyventojų, šie tyrimo rezultatai paneigia plačiai priimtą sutarimą, kad po alloHCT nėštumas neįmanomas. Ir nors kai kurie tyrime užfiksuoti nėštumai buvo pagalbinio apvaisinimo technologijos (ART) rezultatas, 72% dalyvių pranešė apie savaiminį nėštumą.
„Kai kurie tyrimo dalyviai pranešė, kad nesiėmė priemonių užkirsti kelią nėštumui, nes gydytojas pasakė, kad pastojimas neįmanomas“, – sakė daktaras Sockelis. „Nereikėtų nuvertinti spontaniškų nėštumų, o pacientės turėtų būti mokomos apie galimą vaisingumo atstatymą po alloHCT, kad būtų išvengta neplanuoto ar nepageidaujamo nėštumo.
Keletas veiksnių buvo susiję su didesne pirmojo gyvo gimimo tikimybe, įskaitant sumažinto intensyvumo kondicionavimo režimą, transplantacijas nepiktybinėms ligoms gydyti ir viso kūno švitinimo nebuvimą arba mažesnę dozę. Motinos komplikacijos pasireiškė 25 iš 52 nėštumų, iš kurių dažniausios buvo kraujagyslinės (pasireiškusios 16 nėštumų), įskaitant preeklampsiją, edemą ir hipertenziją.
Nors jie neviršijo bendros populiacijos komplikacijų rizikos, rekomenduojama atidžiai stebėti tarpdisciplininius gydytojus ir ginekologus, kad būtų išvengta motinos komplikacijų.
Vaisiaus rezultatai buvo renkami iš 44 nėštumų ir paprastai buvo teigiami, nepadidėjus vaikų ligų ar vystymosi vėlavimo dažniui, palyginti su visa populiacija. Tačiau šioje grupėje buvo didesnis priešlaikinio gimdymo (gimdymas iki 37 nėštumo savaitės) ir mažo gimimo svorio (1500–2500 g) atvejų.
Dešimties nėštumų įvyko priešlaikinis gimdymas, dauguma jų įvyko tarp 28 ir 32 nėštumo savaičių. Be to, šeši naujagimiai buvo mažo gimimo svorio, o vieno gimimo svoris buvo labai mažas (mažiau nei 1500 g). Apskritai šios grupės gyvo gimstamumo rodiklis buvo 78%, palyginti su bendrosios populiacijos rodikliais.
„Šio tyrimo rezultatai rodo, kad moterys alloHCT recipientės gali sėkmingai ir saugiai pastoti“, – sakė daktarė Sockel. „Šios išvados padeda konsultuoti jaunas vaisingo amžiaus moteris ir didinti informuotumą apie įvairius ART metodus bei jų finansavimą, kad pacientai galėtų normaliai gyventi po alloHCT.
Dėl retrospektyvinio tyrimo buvo keletas apribojimų. Nepavyko gauti vaisingumo matavimų, tokių kaip kiaušidžių funkcija prieš alloHCT ar anti-Müllerio hormonų lygius, ir iškilo iššūkių renkant išsamius duomenis iš dalyvių interviu retrospektyviai.
Be to, tyrimas buvo pagrįstas savarankiškai praneštais nėštumu ir nėštumo rezultatais, dėl kurių galėjo būti nepakankamai pranešama apie nesėkmingą nėštumą. Galiausiai, dešimtmetį trukusio tyrimo metu kai kurios ART rūšys pacientams nebuvo prieinamos.
Autoriai tikisi, kad būsimi tyrimai padės suprasti, kaip gydymas iki aloHCT, įskaitant naujus ir tikslinius gydymo būdus, veikia jaunų vėžiu sergančių pacientų vaisingumą.
Šios žinios padės pereiti prie labiau individualizuotos terapijos, kuri subalansuoja priešnavikinį veiksmingumą, sumažina toksiškumą ir išsaugo vaisingumą.