Kmynai buvo žinomi (ir vartojami gydyti) jau Plinijaus ir Dioskorido laikais. O 812 metais Karolis Didysis savo kapituliarijose įsakė auginti kmynus visuose ligoninių, vienuolynų ir karališkųjų sodybų soduose.
Vaistams kmynų sėklos renkamos vos prinokusios, geriau rasai tik iškritus (nes subrendusios ir sausos sėklos lengvai išbyra). Jose gausu eterinio aliejaus, organinių rūgščių, flavonoidų, rauginių ir mineralinių medžiagų bei kalio druskų.
Kmyno vaisiai žadina apetitą, gerina virškinamojo trakto organų veiklą, stiprina žarnyno peristaltiką, slopina jame vykstančius rūgimo ir puvimo procesus, mažina pilvo pūtimą. Juose esančios veikliosios medžiagos atpalaiduoja žarnyno, tulžies latakų ir šlapimo takų spazmus; kmyno vaisiais liaudies medicinos žinovai taip pat gydo enteritą, dispepsiją, kolitą.
Norint pasigaminti kmynų užpilo, reikia vieną valgomąjį šaukštą smulkintų džiovintų kmyno vaisių suberti į emaliuotą indą, užplikyti 200 mililitrų verdančio vandens ir indą sandariai uždengus laikyti tol, kol atauš. Tada nukošti ir gerti po trečdalį stiklinės tris kartus per dieną, likus pusvalandžiui iki valgio.
Vaikams kmynų užpilo reikia duoti po vieną arbatinį šaukštelį keletą kartų per dieną.
Kai kurių tautų liaudies medicinos žinovai rekomenduoja gerti kmynų užpilą arba vartoti maltų kmynų miltelius (po pusę arbatinio šaukštelio tris kartus per dieną): gerina apetitą, skatina virškinamojo trakto organų veiklą, gydo vidurių užkietėjimą; šios priemonės taip pat stimuliuoja kūdikį žindančių motinų pieno liaukų sekreciją, gydo lėtinį cholecistitą ir kosulį.