Kenčiantys nuo fobijų žmonės jau nebepajėgia visavertiškai gyventi visuomenėje: jie jaučiasi pasimetę, neberanda savęs realizavimo kelių. O savo išgyvenimų nepagrįstumo suvokimas ir negebėjimas savarankiškai susidoroti su jais veda prie sunkios formos depresijos.
Fobijų yra labai daug, tarp jų gali pasitaikyti netgi egzotiškų. Žmonės baiminasi skaičiaus 13 (triskaidekafobija), bijosi visko, kas nauja (neofobija), lėlės žvilgsnio (glenofobija), mažų daiktų (mikrofobija), dieviškojo įsikišimo į gyvenimą (teofobija), begalybės (apeirofobija), netgi pačių fobijų atsiradimo (fobofobija).
Žmogus į baimę reaguoja dviem būdais. Kai kuriems suaktyvėja simpatinė nervų sistema. Tai yra organizmas mobilizuoja visas savo galias, siekdamas pasipriešinti grėsmei: padažnėja širdies plakimas, pakyla spaudimas, parausta oda ir t.t. Kitiems baimė sužadina parasimpatinę nervų sistemą – tuomet atvirkščiai, sulėtėja širdies plakimas, oda išblykšta, išpila šaltas prakaitas, juos ima pykinti…
Fobijos dažniausiai klasifikuojamos pagal tą išgyvenimą, kuris sudaro baimės pagrindą. Viena iš paplitusių fobijų – tai erdvės baimė. Prie jų priklauso ir plačiai žinoma klaustrofobija – uždaros erdvės baimė. Nuo jos kenčiantis žmogus negali vienas likti kambaryje su uždarytomis durimis, negali kilti liftu – jis pradeda blaškytis, stengiasi išlaužti spynas ir pan. Prie tokių fobijų priklauso ir baimė skristi lėktuvu, gelmės, atvirų erdvių, aukščio baimė.
Ne mažiau paplitusios ir sociofobijos – baimė neteisingai pasielgti visuomenėje, susilaukti aplinkinių pasmerkimo. Daugelį apima panika, kai jiems pasiūlo pasisakyti iš tribūnos prieš auditoriją. Tuomet net ir kasdieniame gyvenime laisvai sugebantys bendrauti žmonės dažnai nesugeba suregzti sakinio, net jeigu jis iš anksto užsirašytas. Dar viena grupė fobijų yra siejama su būgštavimais dėl savo sveikatos ir gyvybės. Žmonės iki virpėjimo baiminasi susirgti AIDS, vėžiu, baiminasi staigios mirties ir pan.
Kitaip tariant, fobijos – ne liga, o sindromas. Jis gali išsivystyti savarankiškai (ko nors labai išsigandus, po kokio nors gyvenimiško sukrėtimo) ar būti psichikos ligos (depresijos, maniakinės depresinės psichozės) simptomas. Kokia konkrečiai yra baimės priežastis, nustato psichiatras.
Fobijos dažniausiai persekioja iš prigimties įtarius, nuolat apimtus vidinio nerimo, drovius, lengvai pažeidžiamus žmones. Stengdamiesi įveikti savo baimes, jie neretai naudojasi specialiai susikurtais „ritualiniais” veiksmais: tai ir nusispjovimas per petį, ir tam tikrų aprangos detalių dėvėjimas, ir monetos dėjimas į batą bei pan. Mes dažnai tai vadiname prietarais, užkalbėjimu, apžavais. Bet pasitaiko ir taip, jog tie ritualai tampa tokie sudėtingi ir daugiapakopiai, jog pavirsta absurdu.
Pasitaiko, jog įkyrios baimės apimtas žmogus pradeda riboti savo judėjimo laisvę, nustoja naudotis transportu (maža kas gali nutikti!) ir pan. Vėliau jau nebepasirodo darbe ir pradeda nesibaigiančias odisėjas po gydytojų kabinetus.
Kaip suprasti, kada paprastas būgštavimas perauga į fobiją? Jeigu mes pradėjome nerimauti, ar neužmiršome užrakinti namų durų išeidami arba ar išjungėme lygintuvą – tai normalu. Mes paprasčiausiai neužfiksavome to momento, kai atlikome tuos įprastus veiksmus. Tačiau jeigu mes po triskart grįžtame nuo pusiaukelės, kad tai patikrintume, ir dėl to porą valandų vėluojame į darbą – tai jau patologija.
Jeigu mums baisu skristi lėktuvu, tačiau kada reikalai verčia mes nors ir sukandę dantis, bet tam ryžtamės – viskas gerai. Bet jeigu mes apskritai atsisakome skrydžių arba kelionių kitomis transporto rūšimis – tai jau liga. Baimė tampa liga tuomet, kai žmogus nepajėgia jos įveikti netgi ekstremaliomis aplinkybėmis.
Nustatyti, ar galima išgydyti konkrečią fobiją, gali tiktai specialistas. Laimei, dauguma fobijų išgydomos. Vienos jų gydomos lengviau, kitos – sunkiau. Tačiau žmogaus būklė neišvengiamai pagerėja.
Fobijų gydymo metodai yra skirtingi. Efektyvus desensibilizacijos metodas – laipsniškas žmogaus pripratinimas prie situacijos, kurioje jam sukyla baimė. Pavyzdžiui, liftu kilti bijantis pacientas gydymą pradeda nuo to, jog tik įeina į lifto kabiną ir nesikeldamas juo stovi, galėdamas bet kada išeiti. Taip elgiasi tol, kol suvokia, kad nieko blogo jam nenutinka.
Po to jis įžengia į lifto kabiną ir pasikelia tik vieną aukštą, kad įprastų prie lifto keliamo triukšmo, specifinio vibravimo. Po to – du aukštus, ir taip toliau. Psichoterapeutai naudojasi šiuo metodu ir modeliuodami įsivaizduojamas situacijas, kurios sukelia fobiją, – hipnozės seansų metu arba autogeninės treniruotės pagalba.
Be abejo, fobijos galima ir nesigydyti. Bet tada žmogus turi būti pasirengęs negatyviems gyvenimo pokyčiams – jis gali prarasti darbą, šeimą, pasmerkti save atsiskyrėliškam egzistavimui, naujoms ligoms. Taip yra todėl, kad neurotikai dažniausiai suserga dar ir virškinamojo trakto, širdies bei kraujagyslių sistemos ir kitų vidaus organų ligomis.