Ar gera (ar bloga) sėkmė yra paprastas atsitiktinumas, ar galime ją sukurti patys? prieš 20 metų, knyga „Sėkmės” Jis tapo perkamiausiu pasaulyje, remiantis antrosios iš šių patalpų gynyba. Vienas iš jos autorių Álex Rovira ir toliau skelbė sėkmingus kūrinius; Paskutiniame iš jų („Tavo sėkmės mentalitetas“) jis tyrinėja gerovės raktus. Rovira bus viena iš pagrindinių DKV WeLife festivalio pranešėjų Šeštadienį, spalio 26 d., jis skaitys pranešimą pavadinimu „Išmok pakeisti savo likimą“.
Šis 55 metų ESADE ekonomistas ir magistras iš Barselonos save apibūdina kaip transformacijos procesų ir kultūrinių pokyčių organizacijose ekspertą. Nes tai yra, galų gale, tai, ką jis daro: kartais paspaudžia tą „paspaudimą“. Tai verčia mus keisti savo mentalitetą ir, atitinkamai, gyvenimą. Kalbėjomės su juo kaip užkandį jo kalbai dideliame WeLife sveikatingumo renginyje.
Knygoje jūs sukuriate tą gerai žinomą Prousto maksimą, kad „nors niekas nesikeičia, jei aš keičiuosi, viskas pasikeičia“. Bet kaip sunku pasikeisti!
Taip, kas atsitinka, kad pokyčiai pasiekiami arba įsitikinimu, arba per krizę. Keičiasi įsitikinimu, sakyčiau, tik 5% gyventojų. Pokyčiai dėl krizės vyksta daug dažniau; yra gaminamas iš kritinis gyvenimo momentas, kurio metu, užuot patekęs į rezignaciją ar viktimizaciją, Žmonės klausia savęs: „Kaip galiu pagerinti savo elgesio modelį? Tai yra, jie žiūri į vidų. Yra labai gerų priemonių pokyčiams skatinti, bet pirmiausia turi būti apsispręsti norėti keistis. Man labai patinka persų poeto Rumi frazė, kurioje jis sako, kad šviesa patenka per žaizdą.
Dažnai girdime liudijimą žmogaus, kuris, išgyvenęs tragišką aplinkybę, teigia esąs laimingesnis.
Žmonės, patyrę artimą mirtį, patyrę sunkią avariją ir turėję reabilituotis, netekę vaiko… palietė pažeidžiamumą, trapumą, bejėgiškumą, gilų skausmą. Ir tokiais atvejais įvyksta chrysalis (krizė: chrysalis), transformacija, kuri gali būti radikali. Nes? Nes Keičiasi vertybių skalė, todėl keičiasi ir asmenybė. Tada jie supranta, kad gyvenimo kokybė, be abejo, yra minimalių standartų, leidžiančių gyventi oriai, turėjimas, tačiau yra ir kitų dalykų, suteikiančių egzistencijai daug daugiau prasmės. Ir tada galėtume pereiti prie stoicizmo ar Viktoro Franklio.
Ar manote, kad legendinė Franklio knyga „Žmogaus prasmės ieškojimas“ tebėra aktuali ir šiandien?
Man tai viena iš penkių geriausių esė knygų literatūros istorijoje. Franklis pateikia tris pagrindines idėjas. Pirma, jie gali iš jūsų atimti viską (kankino jį nacių mirties stovyklose, nužudė tėvus…), bet Jie niekada negali atimti jūsų laisvės bet kokiomis aplinkybėmis pasirinkti geriausią požiūrį. Tai kažkas labai stoiško… Antrasis didis Franklio atradimas yra tas, kad prasmė yra esminė dalis, palaikanti mūsų egzistavimą. O dabar ateina pats svarbiausias dalykas, nes kalbėdami apie Franklį visada kalbame apie požiūrį ir prasmę, bet ne apie meilę. Ir, anot jo, galų gale prasmė atsiranda iš meilės ką nors ar ką nors. Savo klinikinėje praktikoje Franklis gydo pacientus, kurie prarado viską: verslą, šeimą… Jis jų klausia: „O kodėl jūs nenusižudėte? Atsakymai tokie: „Nes noriu atstatyti šį miestą”, „nes man liko tik vienas draugas, kuris sunkiai sužeistas ir aš noriu juo rūpintis”…
Gaila, kad žmonės turi išgyventi tokius sunkius išgyvenimus, kad suprastų visa tai…
Toks yra gamtos kodas. Nieko neabejoti, jei neskauda. Jeigu sugebi įveikti įsisenėjusias emocijas (pyktis, nepriėmimas, nusivylimas…), skausmas priverčia susimąstyti, tai puikus mokytojas. Ir dabar ateis Buda: „Skausmas neišvengiamas, bet kančia yra neprivaloma“. Kančia yra psichinis ir nuolatinis skausmo atkūrimas; Yra žmonių, priklausomų nuo kančios; Tai priklausomybė nuo aukos padėties, kuri vis dar yra vaikiška padėtis, kurioje mes atsisakome būti suaugę, kad taptume vaiku.
Net jei žinome pozityvaus mąstymo teoriją, mums sunku ją pritaikyti praktikoje. Paimkime konkretų pavyzdį: ką mes darome atsigulę į lovą ir, užuot užmigę, pasineriame į neigiamų minčių kilpą?
Pavyzdžiui, dėmesingai pasikalbėkite apie save arba sąmoningai pasikalbėkite. Verbalizuodami savo konfliktus, įsiklausote į save. Pastebėta, kad tokia praktika mažina stresą. Vis daugiau ir daugiau tyrimų rodo, kaip toks paprastas įrankis gali turėti tokį galingą poveikį. Kitas variantas – kreiptis pagalbos, daryti terapiją. Yra žmonių, kuriems gali būti naudinga daugiau kognityvinės terapijos; kitiems – psichoanalitinė terapija. Bet tai yra kaip danties skausmas: yra tokių, kurie laukia. O skausmas, kurį jums gali sukelti odontologinė intervencija, niekada nebus toks didelis, kaip skausmas, nunešantis jus pas odontologą. Tas pats vyksta emocinėje srityje. Grįžtant prie įkyrių minčių: Apskaičiuota, kad per dieną turime nuo 40 000 iki 70 000 minčių, kurių didžioji dauguma kartojasi ir nėra sąmoningos. Protui nereikia dirbti taip greitai.
Kokį vaidmenį visame tame vaidina pratimai?
Darant jogą, pilatesą, tai chi ar plaukimą, jau įvyksta išsivadavimas, bet tai pasiekiama dirbant ne tik kūną, bet ir įsisąmoninant emociją, minties funkcionavimą. Štai kodėl taip svarbu fizinį aktyvumą derinti su emociniu valdymu, kuris integruoja įpročių ir įsitikinimų kaitą.
Savo gyvybiškai svarbių transformacijų mokykloje padidinate savo mokinių asmeninį ir profesinį augimą. Skamba labai ambicingai…
Aš nedarau to vienas. Taip pat Walteris Riso, Antoni Bolinchesas, Francescas Mirallesas, Ana Asensio, Irene Villa… ir daugelis kitų su manimi bendradarbiavusių profesionalų. Per ketverius metus pas mus buvo 24 000 studentų iš viso pasaulio.
Ar galėtumėte papasakoti atvejį, kuriuo ypač didžiuojatės?
Moteris, kurios dukrai buvo diagnozuotas niokojantis vėžys, kai jai buvo 19 metų. Jis mirė per keturis mėnesius. (Jis susijaudina). Na, ši mama užsiregistravo mokykloje, kai ją atidariau, pandemijos metu. Buvau dezorientuotas, nenorėjau gyventi. Jis lankė įvairius kursus. Vieną dieną, būtent tada, kai kalbėjome apie Viktorą Franklą ir prasmę, jo širdis labai žiauriai pasikeitė. Jis man pasakė: „Álex, mano dukra mėgo madą ir ji labai gerai kūrė. O kas, jei paimčiau jūsų dizainą ir suteikčiau jiems gyvybę? Tą jis ir padarė, o uždirbtus pinigus atiduodavo piktnaudžiavimo asociacijoms, su kuriomis jis pradėjo būti labai mylimas ir juo žavimasi. Dabar ji jaučiasi gerbianti savo dukters atminimą. Kalbama apie malonės radimą nelaimėje, dovanos – žaizdoje.
Kita tema, kurią aptariate savo knygoje, yra palyginimas. Socialinių tinklų laikais atrodo neįmanoma nelyginti savęs su kitais…
Jei lygini save, visada pralaimi. Palyginimas – tai požymis, kad jumyse kažkas neveikia taip, kaip turėtų, todėl save vertinate ne pagal savo vertę, o nuolat esate kito nuorodoje. Palyginimas turi pavydo mechanizmą, o tai savo ruožtu yra susižavėjimas, apvilktas nusivylimu.
Ginate, kad nėra didesnio skausmo už neįgyvendintus sapnus. Ar įvykdėte visus savo?
Per savo gyvenimą aš daug kartų transformavau save, kai kuriuos iš jų – iš įsitikinimo. Pakeičiau darbą, gyvenamąją vietą… o taip pat persikėliau dėl krizės. Todėl daug savo svajonių mačiau išsipildžius. Manau, kad man labai pasisekė. Tačiau vis atsiranda naujų norų, nes gyvenimas juda į priekį, o jūsų laukia kiti iššūkiai: turėti gerą sveikatą, išlaikyti meilę poroje, palydėti tėvus… Tai yra visos dimensijos, kurios mums teikia ramybę ir džiaugsmą.
Álex Rovira dalyvaus šeštadienį, spalio 26 d., DKV WeLife festivalyje. Bilietą galite gauti adresu welifefestival.es