Kas yra persivalgymas (angl. binge eating) ir kodėl šis sutrikimas išsivysto? Anksčiau daugumai angliškai kalbančių žmonių žodis “binge” pirmiausia reiškė “per daug išgerti”. Šiandien šiam žodžiui vis dažniau suteikiama kita reikšmė - “persivalgyti”. Nors daugeliui pastaroji reikšmė apibūdina kažką visiškai nežalinga - dietos nesilaikymą ar paprasčiausią piktnaudžiavimą maistu, tačiau vis daugėja ir tokių žmonių, kuriems tai vis dėlto pirmiausia reiškia valgymo kontrolės praradimą.

Šis vadinamasis piktnaudžiavimas yra išgyvenimas, kurį dabar patiria mažiausiai viena iš penkių jaunų moterų. Tačiau minėtas potyris kiekvienu konkrečiu atveju gerokai skiriasi. Kai kurioms toks piktnaudžiavimas tėra atsitiktinis neapdairumas, kuris neturi jokios įtakos jų gyvenimo kokybei. Tuo tarpu kitoms, pavyzdžiui, moteriai, kurios pasakojimu pradėjome šį straipsnį, tai yra rimta problema, neigiamai veikianti daugelį jos gyvenimo pusių.
Persivalgymo priepuoliui būdingi šie požymiai:

- Maisto kiekio, kuris akivaizdžiai didesnis už tą, kurį dauguma žmonių suvalgytų per panašų laikotarpį ir panašiomis aplinkybėmis, suvalgymas per tam tikrą pasirinktą laikotarpį (pvz., per dvi valandas).

- Kontrolės jausmo praradimas valgant (pvz., pojūtis, kad negali liautis valgyti arba kontroliuoti, ką ir kiek valgai).

- Svarbiausias nuolatinio persivalgymo požymis - kontrolės praradimo jausmas. Šiuo požymiu išsiskiria nuolatinis persivalgymas nuo paprasto persivalgymo ar piktnaudžiavimo maistu.

Paanalizuokime, kas iš tiesų būdinga persivalgymo priepuoliams.

Jausmai.
Pirmosios persivalgymo priepuolių akimirkos gali būti malonios. Tačiau tokie jausmai trumpai tetrunka. Greitai juos pakeičia pasišlykštėjimas, nes valgoma vis daugiau ir daugiau. Kai kurie žmonės jaučia pasibjaurėjimą tuo, ką daro, tačiau nepajėgia liautis.

Valgymo greitis.
Paprastai persivalgymo priepuolių metu valgoma labai greitai. Dauguma persivalgančiųjų kemša maistą į burną beveik mechaniškai, beveik nekramtydami. Be to, gausiai jį užgeria, kad būtų lengviau nuryti, o tai sukelia persisotinimo ir išsipūtimo pojūtį. Kai kuriems persivalgantiems asmenims tai vėliau padeda išvemti suvalgytą maistą.

Jaudinimasis.
Persivalgymo priepuolių metu kai kurie žmonės nenustygsta vietoje ir zuja iš kampo į kampą. Aplink juos tvyro nevilties atmosfera. Jie jaučia potraukį maistui - ir tai yra galinga jėga, verčianti juos valgyti. Persivalgymo priepuolių metu ypač svarbu turėti užtektinai maisto, nes persivalgantieji tokiu momentu gali imti kitiems priklausantį maistą, vogti iš parduotuvių arba net valgyti išmestą maistą. Daugumai persivalgiusiųjų toks elgesys atrodo gėdingas, šlykštus ir žeminantis.

Susilpnėjęs sąmoningumas.
Persivalgymo priepuolių metu žmonės dažnai sakosi išgyveną į transą panašią būseną. Kai kurie jų pasakoja, kad valgydami jie žiūri televizorių, klausosi garsios muzikos arba pasitelkia kokią nors kitą dėmesio atitraukimo formą, kad tik negalvotų apie tai, ką daro.

“Viskas prasideda nuo to, kaip aš jaučiuosi tik atsibudusi. Jei jaučiuosi nelaiminga arba kažkas kažką man pasakė, kas mane nuliūdino, kyla stiprus noras valgyti. Kai pajuntu šį potraukį, mane išpila šaltas prakaitas. Mano galva tampa visiškai tuščia, ir aš automatiškai patraukiu prie maisto. Valgau tikrai greitai, tarsi bijočiau, jog lėčiau valgydama turėsiu daugiau laiko pagalvoti apie tai, ką darau. Valgau stovėdama arba vaikščiodama. Dažnai valgau žiūrėdama televizorių arba skaitydama žurnalą. Tą darau, kad tik išvengčiau galvojimo, nes galvoti reikštų tiesiogiai susidurti su tuo, ką darau”.

Slapukavimas.
Aiškus tipiško persivalgymo požymis - valgymas slapčiomis. Yra žmonių, kurie taip gėdijasi šio žalingo įpročio, kad kaip įmanydami jį slepia. Ir tai jiems kuo puikiausiai pavyksta daryti daugelį metų. Vienas būdų tobulinti slapukavimą - normaliai valgyti matant aplinkiniams.
Kitas - imtis mažesnių ar didesnių gudrybių. Kai kurie jų normaliai pavalgę slapčiomis grįžta sudoroti visų likučių. Kiti nešasi maisto į miegamąjį ar vonios kambarį, kad galėtų valgyti be baimės būti užklupti.

“Vos išėjusi iš darbo, skubu pirkti maisto. Pradedu valgyti dar nepasiekusi namų. Bet valgau slapčiomis - traukdama maistą iš kišenių. Tikrasis valgymas prasideda vos sugrįžus į namus. Valgau tol, kol pradeda skaudėti pilvą ir nebegaliu nuryti nė kąsnio. Tik tuomet pajėgiu išsivaduoti iš transo būsenos ir pradedu galvoti apie tai, ką padariau”.

Kontrolės jausmo praradimas.
Kaip buvo minėta anksčiau, kontrolės praradimas - esminis nuolatinio persivalgymo požymis, tačiau jis paprastai pasireiškia labai individualiai. Yra žmonių, kurie savikontrolę praranda gerokai prieš pradėdami valgyti. Kitiems ji silpsta laipsniškai. Arba šis jausmas dingsta staiga - suvokus, kad suvalgyta per daug.

Kai kurie ilgus metus nuo persivalgymo kenčiantys žmonės teigia, jog laikui bėgant jie vis rečiau bepraranda kontrolės jausmą. Kartais taip yra todėl, kad patirtis juos išmoko, jog persivalgymo priepuoliai - neišvengiami ir nėra prasmės stengtis jiems priešintis. O kai kurie netgi ima planuoti, jų manymu, neišvengiamus persivalgymus, tokiu būdu suteikdami sau pasitenkinimą numatyti. Planavimas leidžia šiems žmonėms bent šiek tiek kontroliuoti persivalgymo priepuolių laiką ir vietą, o kartu iki minimumo sumažinti jų įtaką kasdieniam gyvenimui. Taigi šie žmonės jaučiasi neprarandą savikontrolės. Iš tiesų taip nėra, nes jie vis dėlto negali užkirsti kelio persivalgymo priepuoliams. Be to, dauguma patys pripažįsta, kad pradėję valgyti nebepajėgia sustoti.

Atrodo, kad taip nutinka net tuomet, kai persivalgyti nelauktai sutrukdo kokios nors nenumatytos aplinkybės: išsekusios maisto atsargos, telefono ar durų skambutis. Dažniausiai tokiais atvejais persivalgantysis, nelikus, kas trukdo, vėl tęsia valgymą.