Arterinei hipertenzijai priskiriamos būklės, kurioms esant arterinis spaudimas viršija 140/90 mm gyvsidabrio stulpelio. Arterinė hipertenzija - ganėtinai išplitusi patologija. Naujausių tyrimų duomenimis, apie 25-30 procentų planetos gyventojų spaudimas yra padidėjęs. Be to, tokių ligonių skaičius išsivysčiusiose šalyse yra didesnis, negu silpniau išsivysčiusiose ar besivystančiose. Todėl neatsitiktinai ši liga kartais vadinama "civilizacijos liga".

Dažniausiai arterinė hipertenzija pasireiškia darbingiausio amžiaus žmonėms, t.y. nuo 30 iki 60 metų. Didelė dalis ligonių nieko apie savo ligą nė neįtaria, nežino, kad jų arterinis spaudimas padidėjęs.
Išsivysčiusių šalių statistika liudija, jog:
* apie 30 procentų nuo hipertenzijos kenčiančių žmonių nežino, kad jų kraujo spaudimas yra padidėjęs;
* kiti 30 procentų ligonių žino apie savo ligą, tačiau nesigydo;
* ir tik kiti 30 procentų gydosi, bet tarp jų 12-13 procentų gydosi nepakankamai efektyviai arba neteisingai.

Organai - hipertenzijos taikiniai

Arterinė hipertenzija pažeidžia gyvybiškai svarbius organus, pirmiausiai širdį, smegenis ir inkstus, kraujagysles, sutrikdo jų funkcionavimą ir ženkliai sutrumpina žmogaus gyvenimo trukmę. Neatsitiktinai sakoma, kad arterinė hipertenzija pasirenka tris taikinius - širdį, smegenis ir inkstus. Todėl širdis, smegenys ir inkstai neretai vadinami arterinės hipertenzijos organais - taikiniais.
Pradžioje dažniausiai nukenčia koronarinės (vainikinės) širdies arterijos, užtikrinančios širdies raumens maitinimą. Dėl to išsivysto širdies aprūpinimo deguonimi nepakankamumas ir pažeidžiamos jos funkcijos. Kai kuriems ligoniams pirminiai pažeidimai išryškėja galvos smegenų arterijose. Tuomet sutrinka smegenų funkcija ir atsiranda jų pažeidimo požymių. Rečiau pirmiausiai pažeidžiamos inkstų kraujagyslės ir sutrikdoma inkstų kraujotaka. Tai gali tapti inkstų nepakankamumo priežastimi. Tokie arterinės hipertenzijos ypatumai kiekvienu konkrečiu atveju sąlygoja individualią ligos eigą. Todėl gydant šią ligą svarbu ne tik sumažinti arterinį spaudimą, bet nuolat kontroliuoti organų - taikinių būklę bei esant reikalui skirti papildomą gydymą, kad būtų atkurtas jų funkcionalumas. Kuo anksčiau arterinė hipertenzija pradedama gydyti, tuo mažiau yra pažeidžiami širdis, smegenys ir inkstai. Ir atvirkščiai - kuo vėliau pradedama ją gydyti, tuo daugiau negrįžtamų pakitimų jau būna įvykę šiuose organuose.

Jeigu arterinė hipertenzija nėra gydoma arba gydoma nepakankamai, ilgainiui ji komplikuojasi į stenokardiją, miokardo infarktą, insultą arba užsibaigia ūmia mirtimi. Grupė italų mokslininkų 10 metų stebėjo beveik 7 tūkstančius arterine hipertenzija sergančių ligonių ir priėjo išvados, jog sistolinio arterinio spaudimo (AS) - spaudimo, susidarančio arterijose širdies raumens susitraukimo metu, - lygis yra patikimas ligonio gyvenimo trukmės kriterijus. Padidėjus sistoliniam AS 20 mm gyvsidabrio stulpelio, mirties dėl širdies ir kraujagyslių sistemos pažeidimų rizika per pirmuosius 10 metų išauga 1,65 karto, o toliau dar daugiau. Ir priešingai, sistolinio AS sumažėjimas kiekvienais 10 mm gyvsidabrio stulpelio sumažina santykinę mirties riziką atitinkamai 0,88-0,90 karto.

Neatsitiktinai šiuolaikinėje kardiologijoje arterinė hipertenzija yra laikoma svarbiausiu aterosklerozės, išeminės širdies ligos ir išeminės smegenų ligos išsivystymo rizikos veiksniu. Padidėjęs arterinis spaudimas ženkliai padidina susirgimo šiomis ligomis riziką, paspartina jų eigą, pablogina baigties prognozes. Esant padidėjusiam arteriniam spaudimui, arterijose aktyviau formuojasi aterosklerozinės plokštelės, sparčiai progresuoja ši liga. Dažnai pažeistose arterijose pasireiškia vietiniai spazmai, dėl kurių tuo metu kraujotakos intensyvumas atitinkamuose organuose ženkliai sumažėja ir širdis arba smegenys nepakankamai aprūpinamos krauju.
Neigiamas arterinės hipertenzijos poveikis žmogaus gyvybingumui tuo didesnis, kuo didesni arterinio spaudimo rodmenys. Ir priešingai. Negatyvus hipertenzijos poveikis ypač ryškus vyresnio amžiaus žmonėms. Kuo vyresnis sergantysis arterine hipertenzija, tuo didesnė rizika, kad jam išsivystys miokardo infarktas ir insultas. Yra dar viena svarbi šios ligos ypatybė - hipertenzija gali ilgą laiką (pirmosiose stadijose) vystytis nepastebimai, pacientui jaučiantis santykinai gerai. Neretai tokiais atvejais vartojamas klaidingas terminas "pakilęs darbinis spaudimas. Šiuo terminu save raminantys pacientai mano, kad padidėjęs arterinis spaudimas jiems didelės žalos nedaro, nes tuo metu jie jaučiasi palyginti gerai. Tačiau ir tuo metu liga dirba savo juodą darbą, veikdama organus - taikinius: sukelia juose daugybę patologinių pakitimų. Šių pažeidimų sunkumas bei ligos vystymosi sparta tiesiogiai priklauso nuo arterinio spaudimo lygio, o ne nuo subjektyvios savijautos.
Kodėl į tai nekreipiama dėmesio? Reikalas tas, jog skirtingų žmonių nervinių receptorių jautrumas nėra vienodas, kai kurių jis apskritai užslopintas. Juolab kad ligai vystantis lėtai, nepastebimai ir ilgai, nervinės galūnės ir jų jautrūs receptoriai tarsi prisitaiko prie padidėjusio spaudimo. Todėl netgi esant pakankamai dideliam arteriniam spaudimui šie ligoniai gali niekuo nesiskųsti.
Esant tokiai hipertenzijos eigai, žmonės dažnai nesikreipia į gydytoją net ir žinodami apie savo ligą. Kartais jie, nepaisant padidėjusio arterinio spaudimo, ignoruoja net medikų rekomendacijas. Tai ir yra viena pagrindinių gana didelės dalies sergančiųjų hipertenzija savivokos klaidų - jie mano, kad gydytis reikia tik pasireiškus klinikiniams ligos požymiams, kai pasijuntama fiziškai blogai.

Tačiau iš tikrųjų arterijų patvarumo atsargos yra ribotos, apskaičiuotos tam tikram spaudimo lygiui. Kai spaudimas didelis, arterijų sienelėse atsiranda mikroįtrūkimų, sustandėjimų, sumažėja jų elastingumas. Šie pokyčiai įvardinami nauju medicininiu terminu "remodeliavimas". Tokiais atvejais ne tik sutrikdomas atitinkamų organų maitinimas, bet ir pačios arterijos ima blogiau reaguoti į gydomųjų preparatų poveikį. Be to, spaudimui tokiose arterijose net sumažėjus iki normalaus lygio ligoniai gali jaustis blogai. Visi šie simptomai yra akivaizdus ligos užleidimo požymis. Tokių ligonių hipertenziją gydyti sunkiau: gydymas turi būti atsargesnis, arterinis spaudimas mažinamas lėčiau, palaipsniui, ne visada iš karto ligi normalių rodiklių. Tačiau ir tokiais atvejais patikimiausia išeitis iš susidariusios situacijos yra būtent atkaklus gydymas, siekiant sumažinti arterinį spaudimą ligi normalaus.
Štai kodėl arterinė hipertenzija yra laikoma svarbiausiu išeminių ligų - stenokardijos, miokardo infarkto, insulto rizikos veiksniu.

Hipertenzijos rūšys

Yra skiriama dviejų rūšių arterinė hipertenzija: pirminė (savarankiška - esenciali) ir antrinė (simptominė). Pirminė hipertenzija išsivysto tarsi savarankiškai, dažnai be jokios regimos priežasties, neišprovokuota jokių kitų ligų, galinčių padidinti kraujo spaudimą. Terminas "esenciali" buvo pasiūlytas dar XX amžiuje, turint galvoje tai, kad šiuo atveju hipertenzija išsivysto tarsi savaime. Dažniausiai tuomet pirminiai liguisti pakitimai pradeda vykti neuroendokrininėje sistemoje. Didelę reikšmę tokiais atvejais turi paveldėtas polinkis į šią ligą. Yra laikoma, kad 90-95 procentai visų arterinės hipertenzijos atvejų turėtų būti priskiriami būtent pirminei hipertenzijai, o likę 5-10 procentų - tai antrinės, simptominės hipertenzijos, išsivystančios kitų ligų fone, pasireiškimas.

Antrinei (simptominei) hipertenzijai ligų variantų grupė ganėtinai gausi. Antrinė hipertenzija gali išsivystyti tokiais atvejais:
* sergant inkstų ligomis (nefritu, pielonefritu, esant inkstų pažeidimų dėl cukrinio diabeto, esant auglių ir kt.) - tai nefrogeninė hipertenzija;.
* esant inkstų arterijų pažeidimų - renovaskulinė hipertenzija;
* endokrininė hipertenzija, išsivystanti esant antinksčių, hipofizės, skydliaukės ligų;
* neurogeninė (cerebrinė) hipertenzija, išsivystanti dėl smegenų traumų, auglių, persirgto encefalito, kitokių galvos smegenų pažeidimų;
* kardovaskulinė hipertenzija, išsivystanti dėl padidėjusio kraujo išmetimo į kraujagysles, esant aortos vožtuvų nepakankamumui, dėl aterosklerozinio aortos pažeidimo, kitų širdies ir kraujagyslių sistemos veiklos pažeidimų.
Antrinė hipertenzija gali išsivystyti ir nėštumo metu, o taip pat apsinuodijus švinu, taliu ir kitais elementais bei kai kuriais medicininiais preparatais.
Todėl labai svarbu, kad kiekvienas žmogus, kuriam padidėjęs kraujo spaudimas, būtų kruopščiai ištirtas, siekiant išsiaiškinti ligos priežastis. Hipertenziją gali sukelti lėtinės inkstų ligos, rečiau - vidaus sekrecijos liaukų bei kitos ligos. Kai kuriais atvejais hipertenzija gali išsivystyti ir dėl per didelės nervų bei psichinės įtampos, pervargimo, sunkių arba pasikartojančių psichinių traumų, dėl ilgai sprendimo nesulaukiančių gyvenimiškų konfliktų. Per didelį arterinį spaudimą provokuojančių veiksnių pašalinimas ir nuolatinis jau besivystančios hipertenzijos gydymas yra viena iš profilaktinių priemonių, siekiant užkirsti kelią išeminėms širdies ligoms bei kitoms aterosklerozinėms komplikacijoms.

Arterinės hipertenzijos išsivystymo priežastys

Prie arterinės hipertenzijos išsivystymo gali prisidėti įvairūs sveikatai nepalankūs veiksniai: gyvenimo būdas, žalingi įpročiai ir pan. Ypač pavojingi šiuo atžvilgiu yra mažas fizinis aktyvumas bei ilgalaikiai psichoemociniai stresai. Arterinei hipertenzijai išsivystyti atskiriems pacientams specifinį poveikį turi kenksmingi įpročiai - per gausus valgomosios druskos, svaigiųjų gėrimų, kavos vartojimas, antsvoris.