Didžiausi visavertės mitybos priešai yra rafinuotas cukrus, aukščiausios rūšies miltai, grynieji riebalai ir baltymų perteklius.

Rafinuotas cukrus

Norėdami geriau suprasti šio produkto daromą žalą, palyginkime savo organizmą su krosnimi. Įsivaizduokite, kad esate jaukioje patalpoje su kokline krosnimi. Žiema, lauke labai šalta, tad jums norisi kuo greičiau iškūrenti krosnį. Koks kuras geriausiai tiktų? Tarkime, jūs turite tik senų laikraščių. Pradžioje bus puiku - juk popierius taip greitai įsidega ir gerai liepsnoja! Tačiau netrukus jūsų entuziazmas labai nuslūgs - popierius dega taip greitai, kad jūs vos spėjate kimšti laikraščius į krosnį. Be to, jiems sudegus, lieka tiek daug pelenų, kurių niekaip nepavyksta pašalinti tokiu tempu, kokiu reikia krauti naujas kuro porcijas. Na, o visai kas kita - akmens anglys; tai iš tiesų vertingas kuras. Tiesa, jos neįsidega taip greitai kaip popierius, tačiau ilgai skleidžia tolygią šilumą.

Turbūt jau supratote, kur link  sukame? Rafinuotas cukrus mūsų organizme - tai kaip popierius krosnyje; jis greitai suteikia energijos, kuri tuojau pat suvartojama. Kadangi gliukozės molekules, iš kurių sudaryti angliavandeniai, žarnyno sienelės greitai absorbuoja ir tuojau išskiria į kraują, tai kasa verčiama gaminti labai daug insulino. Viena iš jo paskirčių - “įterpti” gliukozę į raumenų bei kepenų ląsteles. O kadangi cukrus netiekiamas be paliovos, tai insulinas netrukus “persistengia” - ima šalinti iš kraujo daugiau gliukozės negu reikėtų. Tada organizmui neišvengiamai pristinga energijos, ir žmogus ima jausti nuovargį. Be to, nuo pirktinio rafinuoto cukraus organizme pasireiškia kalcio trūkumas, pristingama labai svarbių B grupės vitaminų, sunegaluoja visa kaulų sistema, jau nekalbant apie dantų bei dantenų ligas. Norint viso to išvengti, reikia atsisakyti šios rūšies cukraus arba ypač griežtai riboti jo vartojimą. Taip pat negalima pamiršti, kad būtina vengti ir vadinamojo “paslėpto” cukraus, kurio ypač gausu įvairiuose gaiviuosiuose gėrimuose, uogienėse, konditerijos gaminiuose, tradiciniuose miltiniuose valgiuose ir kitur.

Aukščiausios rūšies miltai

Šie miltai yra praradę visas vertingąsias medžiagas. Visi kepiniai iš tų miltų verti ne ką daugiau negu rafinuotas cukrus - tai tėra tik “tuščios” kalorijos, iš kurių kūne kaupiasi tik nepageidaujamas riebalų sluoksnis ir žalingų medžiagų nuosėdos. Aukščiausios rūšies miltuose ypač trūksta balastinių medžiagų - nesuvirškinamų maisto komponentų, būtinų gerai žarnyno veiklai. Kai balastinių medžiagų yra nepakankamai arba visai nėra, maistas žarnyne pernelyg lengvai pasisavinamas ir žarnoms beveik nelieka darbo. Visi puikiai žinome, kuo gresia ilgas dykinėjimas. Kai sulaužyta koja porą mėnesių išbūna sugipsuota, ji tampa plona, nes per tą laiką sunyksta raumenys. Lygiai tas pat atsitinka raumeniniam žarnų dangalui - jis tolydžio silpsta ir jo pajėgumas mažėja. O juk nuo žarnyno raumenų veiklos priklauso visas virškinimo procesas.

Grynieji riebalai

Svarbiausia žinoti, jog nėra jokio pagrindo vengti visų riebalų, esančių maiste; be reikalo daugelis žmonių mano, kad nuo jų tunkama. Ar iš riebalų, suvartojamų su maistu, turėsime daugiau naudos ar žalos, priklauso nuo jų kiekio ir kokybės. Kaitinimu bei konservavimu riebalai “pribaigiami”.

Geruose riebaluose yra daug vitaminų, jie turi vertingų biologinių savybių. Tai puikus energijos šaltinis, iš kurio turėtume semtis jėgų ištvermingam darbui; tačiau ne iš tų riebalų, kurie mums siūlomi kasdien. Iš riebalų, kurių prisigeria mūsų maistas keptuvėje, troškintuve ar pan., organizmas vietoj naudingos energijos gauna tik padidėjusią cholesterolio bei kitų žalingųjų riebalų koncentraciją kraujyje.

Baltymai

Čia turime galvoje daugiausia gyvulinės kilmės baltymus, kurių gausu mėsoje: dešrose, rūkytoje šoninėje ir kt. Jokiu būdu nesiūlome vengti baltymų. Bet daugumos žmonių mitybos įpročiai tokie, kad organizmas gauna keleriopai daugiau baltymų negu jam būtina. Dėl to pablogėja medžiagų apykaita ląstelėse ir išsivysto kiekvienam puikiai žinomos “civilizacijos ligos”: reumatas, įvairios alergijos, podagra. Pagyvenusių žmonių sveikatos priešas yra kiauliena.

Ir ne tik dėl to, kad nuo šio gyvulio mėsos galima ypač lengvai užsikrėsti trichinelioze. Jau seniai žinoma, kad kiauliena yra pagrindinė įvairiausių medžiagų apykaitos atliekų “tiekėja”.

Ką siūlo sveiko maisto virtuvė?

- Rafinuotą cukrų pakeisti medumi, fruktoze arba džiovintais vaisiais (puiki alternatyva - per naktį išmirkytų slyvų bei kriaušių sunka).

- Visiškai atsisakyti aukščiausios rūšies miltų - juos reikia pakeisti rupiais miltais.

- Valgius gaminti su kuo mažesniu kiekiu riebalų. Tai ypač pasakytina apie mėsą - ją geriausia kepti grilyje arba folijoje. Salotų ir mišrainių užpilams vartoti tik šaltojo spaudimo aliejų (geriausia saulėgrąžų arba sėmenų).

- Pietums būtina patiekti vegetariško garnyro - šviežių žalių daržovių, salotų arba vaisių.

- Ruošiant valgiui daržoves, reikia stengtis, kad jose liktų kuo daugiau vitaminų ir mineralinių medžiagų. Geriausia daržoves troškinti garuose arba virti mažame vandens kiekyje. Per ilgas virimas, o ypač atšildymas, nepaprastai sumažina biologinę daržovių vertę.

- Gyvulinius baltymus būtina derinti su augaliniais (dalį gyvulinių baltymų pakeisti augaliniais). Labai daug vertingų baltymų yra sojos produktuose, taip pat ankštinių augalų grūduose. Iš gyvulinių baltymų vertingiausi tie, kurių yra piene bei pieno produktuose. Liesa, nerūkyta žuvis - taip pat sveikas baltyminis produktas.

- Venkite konservų! Konservuojamas maistas visada chemiškai pakinta, todėl konservai ne pasotina, o tik apkrauna organizmą; jokios biologinės vertės jie neturi.