Vienos rūšies vaistažolių paprastai pakanka, kai besigydantįjį patenkina jų skonis ir gydomosios savybės; be to, tokią arbatą paprasčiau paruošti. Vaistingųjų augalų mišiniai - tai įvairių vaistažolių veikliųjų medžiagų kompleksai, skirti specifiniams negalavimams gydyti; jie turi būti ruošiami pagal specialias taisykles ir laikantis proporcijų. Dažniausiai mišiniuose yra vienas pagrindinis augalas, lemiantis gydomąjį arbatos poveikį, ir pagalbiniai augalai, kurie jį dar sustiprina, pagerina arbatos skonį arba suteikia papildomą efektą. Labai dažnai šie papildomi komponentai pagerina pagrindinio augalo veikliųjų medžiagų pasisavinimą. Gydomųjų arbatų mišiniai paprastai gaminami iš 3-5 rūšių augalų.

Kaip jau minėjome, svarbiausias gydomosios arbatos komponentas yra vaistingasis augalas, nuo kurio veikliųjų medžiagų priklauso arbatos gydomasis poveikis. Tai toks augalas, iš kurio ir be jokių papildomų komponentų pagaminta arbata ar nuoviras tinka gydyti kokiam nors konkrečiam negalavimui. Papildomos veikliosios medžiagos sustiprina, sušvelnina ar papildo pagrindinio augalo poveikį. Jos veikia panašiai kaip ir pagrindiniame augale esančios medžiagos, tačiau kartu pagerina arbatos skonį arba slopina pašalinį poveikį.

Šaltoji ištrauka paprastai gaminama iš augalų, turinčių gleivių (piliarožės bei linų sėmenų), o taip pat norint išsaugoti eterinius aliejus bei kitas lakiąsias (nepatvarias) vaistingąsias medžiagas, arba kai reikia nedaug “pašalinių” (pavyzdžiui, rauginių) medžiagų. Ruošiant šaltą ištrauką, vaistinė žaliava užpilama šaltu virintu vandeniu ir nuo 6 iki 12 valandų laikoma uždengtame inde, po to nukošiama (nukoštų vaistažolių nereikia papildomai nuspausti, nes į ištrauką gali patekti nereikalingų medžiagų).

Ruošiant užpilą, vaistažolės tik užplikomos verdančiu vandeniu, bet nevirinamos. Užpylimas yra vienas plačiausiai naudojamų būdų, padedantis iš vaistažolių “ištraukti” veikliąsias medžiagas. Daroma taip pat, kaip ir plikinant arbatžolių arbatą - vaistažolės suberiamos į sietelį arba kitą šiam reikalui tinkamą indą ir užpilamos verdančiu vandeniu. Tada indas uždengiamas ir paliekama 5-10 minučių prisitraukti (kai kuriuose receptuose gali būti nurodytas ir kitoks laikas). Dažniausiai gaminami vaistažolių žiedų (pavyzdžiui, medetkų, liepų, ramunėlių) ir lapų (dilgėlių, melisos pipirmėtės ir kt.) karšti užpilai. Vanduo, kuriuo užpilama gydomoji žaliava, turi būti ne verdantis (kad nesunaikintų lakiųjų medžiagų, pavyzdžiui, eterinių aliejų), bet pakankamai karštas (70-85OC temperatūros), nes tik taip įmanoma iš vaistažolių išgauti jų veikliąsias medžiagas.

Nuovirai gaminami tuomet, kai iš vaistažolių ar vaistingųjų augalų dalių norima išgauti mineralines, karčiąsias ar raugines medžiagas (šios medžiagos dažniausiai kaupiasi augalo šaknyse, žievėje, kauliukuose arba sėklose). Tų augalo dalių ląstelių sienelės suyra (ir atiduoda reikalingas medžiagas) tik ilgai jas verdant aukštoje temperatūroje. Dėl to vaistingųjų augalų šaknis ir kauliukus rekomenduojama prieš verdant šiek tiek pavolioti, patrinti, kad suminkštėtų plaušinės ir tvirtosios ląstelės. Tuomet recepte nurodytas vaistingųjų augalų ar jų dalių kiekis dedamas į indą, užpilamas puse litro (jeigu recepte nenurodyta kitaip) šalto virinto vandens ir ant nedidelės ugnies užvirinama. Prieš tai puodą rekomenduojama uždengti, kad neišgaruotų daug lakių veikliųjų medžiagų. Indas ant ugnies laikomas tiek laiko, kiek nurodyta recepte, retkarčiais pakeliant dangtį ir pamaišant. Paruoštas nuoviras pamažu ataušinamas ir nukošiamas - tuomet jis jau tinkamas vartoti.

Gydomąsias vaistinių augalų arbatas reikia gerti šiltas (ne per karštas) ir būtinai iš lėto. Jei recepte nenurodoma kitaip, per dieną rekomenduojama išgerti 1,5-2,5 stiklinės gydomosios arba profilaktinės arbatos. Vaistažolių mišinių receptuose ne visada būna nurodyta, kokiu santykiu dėti tam tikrus augalus. Tokiu atveju mišinį reikia ruošti lygiomis dalimis, o bendrą kiekį nustatyti pagal savo individualius poreikius.

Dėmesio! Jeigu sergate cukriniu diabetu, virškinamojo trakto organų ligomis arba viduriuojate, vaistažolių arbatos jokiu būdu nesaldinkite! Peršalimui bei kosuliui gydyti skirtas arbatas ir nuovirus rekomenduojama šiek tiek pasaldinti medumi.

Ką reikėtų žinoti, norint gydytis augalinėmis priemonėmis

Negalima pradėti gydytis, kol nežinoma tiksli ligos arba negalavimo diagnozė. Nors daug kam atrodo, kad vaistingieji augalai yra visiškai nekenksmingi, tačiau vartojant kai kuriuos iš jų, pasikliaujant tik savo intuicija, galima sulaukti atvirkštinio rezultato. Net ir artimų giminaičių ar šeimos nario negalima pradėti gydyti neįsitikinus, kad to nori pats ligonis, nes nuo paciento nusiteikimo labai priklauso gydymo sėkmė. Jam būtina paaiškinti, kaip bus gydoma, kiek laiko truks gydymo kursas ir kada galima tikėtis sulaukti gydymo rezultatų. Gydymuisi namuose galima naudoti tik tuos augalus ir jų mišinius, kuriuos labai gerai pažįstate ir žinote jų veikimo ypatumus, arba kuriuos rekomendavo specialistai. Jeigu kokios nors vaistažolės neturima, pasitarus su specialistu arba vaistinės darbuotoju, ją galima pakeisti kita, panašaus poveikio žole.

Vaistinę žaliavą ruošiant patiems, būtina laikytis vaistingųjų augalų rinkimo, džiovinimo, laikymo ir antpilų bei nuovirų gaminimo taisyklių. Jokiu būdu negalima gydymui naudoti mažai žinomas arba surinktas miesto ribose ar prie kelių vaistažoles bei gydomųjų augalų dalis. Visą gydymo kurso laiką reikia atidžiai stebėti ligonio savijautą. Ypač atidžiai reikia stebėti alergiškus ligonius ir tuos žmones, kurie vartoja augalus, kuriuose yra vadinamųjų širdies glikozidų bei stipriai veikiančių alkaloidų. Negalima pamiršti, kad gydymą vaistažolėmis dažniausiai būtina derinti su dieta. Mityba ypač svarbi gydant virškinamojo trakto ir šlapimo sistemos ligas, daugelį endokrininių ligų, hipertenziją bei įvairias alergijas. Kai kurie maisto produktai (ypač sezoniniai vaisiai, uogos ir daržovės) patys pasižymi gydomosiomis savybėmis, todėl gali sustiprinti fitoterapijos poveikį. Pavyzdžiui, druska bei cukrus ligoniui gali labai pakenkti. Būtina laikytis labai svarbios taisyklės - nusprendus gydytis vaistažolėmis arba jų preparatais, pirmiausia reikia pasikonsultuoti su gydytoju.

Kaip ir kada rinkti vaistinguosius augalus ir jų dalis?
Žiedai paprastai renkami augalo žydėjimo pradžioje. Šaknis ir šakniastiebius (pvz., balinio ajero, krienų ar varnalėšų) galima kasti bet kuriuo dienos laiku ir bet kokiomis oro sąlygomis. Beje, šaknis ar šakniastiebius galima kasti tik dvimečių ar daugiamečių augalų. Tai geriausia daryti rudenį arba pavasarį, kai antžeminė augalo dalis būna jau sunykusi arba dar neišaugusi.

Uogas reikia rinkti vos joms pradėjus sirpti; surinktas uogas būtina kuo greičiau sudžiovinti. Sultingus ir sausus nenubyrančius vaisius, žiedus, lapus bei antžeminę žolinių augalų dalį geriausia skinti tarp 13 ir 17 valandų, esant sausam ir giedram orui (tuomet augalai turi sukaupę mažiausiai vandens ir todėl greičiau ir geriau išdžiūsta). Sausi vaisiai ir sėklos renkami tik visiškai prinokę.

Žolė renkama augalo žydėjimo metu. Lapai paprastai skinami taip pat augalo žydėjimo metu, tačiau kai kurių augalų - prieš žydėjimą arba augalui jau peržydėjus (pavyzdžiui, šalpusnio). Žievė dažniausiai lupama pavasarį, kadangi tuo metu žievėje padidėja skysčių kiekis. Geriausia žievę lupti tada, kai dar neišsprogę medžio lapai, ir sausu oru.