Slepiama agresija

„Aš nekenčiu veidmainiavimo! Ir niekada nesakysiu savo draugei, kad ji pavydėtinai sulieknėjo, jeigu tai bus ne taip!" - pasiryžusi tėkšti pretenzingai atrodanti mergina. Iš pirmo žvilgsnio galėtų pasirodyti, jog tokia pozicija reiškia aiškų žmogaus nusistatymą savęs ir aplinkinių atžvilgiu: „Aš niekada nenusižengsiu tiesai, net jeigu ji bus pati nemaloniausia". Tačiau iš tikro tai neretai reiškia tik giliai slepiamus neigiamus išgyvenimus. Sakyti kitam į akis nemalonią tiesą anaiptol nereiškia atvirumo. Kartais tai tik savotiškas - dažnai pasąmoningas - būdas „suvesti sąskaitas su pasauliu". Tokiomis akimirkomis žmogaus lūpomis kalba agresija, nuoskaudos ar pavydo jausmai, bet visiškai ne tiesos siekis. Ir neretai tai būdinga būtent tiems, kurie patys gyvenime patyrė daug pažeminimų.

Nors gali būti ir kitos priežastys - kai kurie iš mūsų yra įsitikinę, jog kažkuo (o gal ir viskuo) yra ženkliai vertesni už kitus. Ir tas jų šventeiviškas tiesmukumas teišduoda siekį dar kartą pasijusti ypatingesniam, tobulesniam už kitus. Tokie žmonės vos ne savo pareiga laiko nurodyti kitiems jų tikrus ir tariamus trūkumus. Klasikinė tokio elgesio iliustracija galėtų būti toks globėjiškomis pretenzijomis atmieštas pareiškimas: „Aš juk tavo geriausia draugė! Kas be manęs tau galėtų atskleisti tiesą?"

Tačiau jeigu vieni „tiesos mylėtojai" savo elgesiu demonstruoja tik užslėptą agresiją, tai kitus valdo tėvų įdiegti psichologiniai stabdžiai.

Baimė nusižengti

Jie tiesiog nepajėgia apgaudinėti. Balsas, žvilgsnis, nuraudę skruostai iškart išduoda juos, vos pabandžiusius apgaudinėti. Jie pasijunta kaip nesavi vien nuo minties, jog gali tekti nuslėpti tiesą. Jie įsitikinę, kad aplinkiniams jų melas iš karto taps akivaizdus, todėl iš anksto jaučiasi kalti. Tokia baimė sumeluoti yra sąlygojama gilaus vidinio konflikto - prabunda įdiegti psichologiniai draudimai. Jeigu tėvai pernelyg griežtai auklėjo vaiką, reikalavo iš jo tobulumo visame kame, tai užaugęs toks žmogus kentės kiekvienąkart, kai aplinkybės jį vers nusižengti toms taisyklėms. Melas ir yra vienas iš tokių pažeidimų. Ir nepavyks pasiteisinti prieš save jokiomis aplinkybėmis, nes melas visada bus suvokiamas kaip sąmoningas pasirinkimas. Nors tokie žmonės kartais ir gali ryžtis melui vardan kitų gerovės, tačiau patys niekuomet neišdrįs pasinaudoti juo savo interesais.

Melagiai per prievartą

Socialinių psichologų tyrimai rodo, jok kiekvienas iš mūsų kasdien sumeluojame bent po porą kartų... Moterys - daugiausiai dėl to, jog nenori užgauti kitų, o štai vyrai dažniau yra linkę naudotis apgavystėmis norėdami manipuliuoti. Taip yra dėl to, kad mūsų santykis su melu anaiptol nėra toks vienareikšmis, kaip mes linkę galvoti. Nuo vaikystės mes buvome mokomi, kad „meluoti negražu ir negerai". Bet kartu verčiami apsimetinėti, kad pavyzdžiui, esame susižavėję kokia nors, švelniai tariant, keistoka senelės dovanėle. Melo draudimas ir kartu pratinimas prie melo kaip prie nepakeičiamos socialinio bendravimo taisyklės yra neatsiejami dalykai. Tai kaipgi elgtis?

Svarbiausia yra neužmiršti, jog be atstumiančio savanaudiško melo egzistuoja ir taurus, netgi šventumo aureole mūsų pačių gaubiamas melas, kuris neretai gali atstoti beveik meilės liudijimą.