Jų skleidžiama energija susilieja su žemės materija, kuri taip pat pradeda savitai švytėti ir spinduliuoti. Tai būdinga viskam aplinkui: ir augalams, ir vandeniui, ir gyvūnams, ir žmonėms. Tačiau tik tuomet, kai netrūksta saulės šviesos.

Jeigu jos trūksta, kiekvienas gyvas organizmas susilpnėja ir suserga. Todėl reikia stengtis, kad taip neatsitiktų.

Saulės vonios

Žmonės, kurie dėl tam tikrų priežasčių vengia tiesioginių saulės spindulių, atrodo išblyškę ir liguisti. Saulė ne tik suteikia odai gražų rusvą atspalvį, bet ir gali pagerinti sveikatą. Tą atspalvį lemia pigmentas - ypatingas biologinis produktas, kuriam skirta saugoti organizmą.

Veikiant tiesioginiams saulės spinduliams, pirmiausia žūva dauguma ligų sukėlėjų, o jų išskirti nuodai neutralizuojami. Be to, pagreitėja medžiagų apykaita, greičiau “sudega” riebalai, sumažėja cukraus kiekis kraujyje, pagerėja kraujodara (padaugėja hemoglobino).

Ultravioletiniai spinduliai stimuliuoja vitamino D ir kalcio gamybą organizme ir kartu padidina atsparumą ligoms bei pagreitina žaizdų gijimą.

Tačiau saulės voniomis reikėtų mėgautis labai atsargiai. Atpratus nuo tiesioginių saulės spindulių, pernelyg didelė jų dozė gali būti pavojinga. Geriausia prie jų pradėti pratintis pajūryje, kur vėsus vėjelis saugo kūną nuo perkaitimo.

Tinkamiausias metas saulės vonioms - rytas tarp 8-11 valandų ir vakarėjant - tarp 16-17 valandų.

Tarp 11-16 valandų saulės atokaitoje geriau nebūti, nes tuomet jos spinduliai pernelyg karšti, be to, jie skleidžia pavojingą radiaciją. Pirmomis dienomis užtektų pagulėti medžio paūksmėje arba po skėčiu, vengiant tiesioginių spindulių.

Lapijos išsklaidyti arba nuo smėlio atsispindėję spinduliai taip pat palankiai veikia organizmą, bet negali jam pakenkti. Kad jie paveiktų visą odą, reikia kas 5-10 minučių keisti kūno padėtį.

Kaitinantis saulėje, galvą būtina pridengti skarele arba skrybėle. Pasikaitinus reikia truputį pasėdėti pavėsyje ir nusimaudyti.

Saulės vonios ypač naudingos sergant sąnarių ligomis, mažakraujyste, truputį padidėjus arba sumažėjus arteriniam spaudimui.

Jos nerekomenduojamos tik sergant sunkia mažakraujyste, hipertenzija, kraujuojant kai kuriems organams.

Saulės energija - maiste

Žmogaus kūno ląstelėms reikalinga ne tik saulės šviesa, bet ir saulės maistas. O saulės maistu vadinami tokie produktai, kurie prisodrinti jos energijos: švieži vaisiai, daržovės, žalumynai, riešutai, įvairios sėklos. Žali augalų lapai, nokstantys jų vaisiai bei sėklos sugeria saulės šviesą ir pasisavina jos energiją. Juos valgant toji energija patenka į organizmą. Termiškai apdorotame maiste saulės energijos nebėra, todėl jo reikia valgyti mažiau.

Saulės vartai - akys

Saulės energijos organizmas gali gauti ir pro akis (tai labai naudinga regėjimui). Pirmiausia reikia leisti akims “pakvėpuoti”. Saulėtą dieną būnant lauke, reikia giliai įkvėpti, sulaikyti kvėpavimą, pasilenkti taip žemai, kad akys atsidurtų žemiau širdies lygio, kietai užsimerkti ir iš visų jėgų įtempti krūtinės raumenis. Tokioje padėtyje reikia išbūti 5 minutes, kad kraujas prisipildytų deguonies ir suplūdęs į galvą išplautų nereikalingas medžiagas.

Vėliau reikia pradėti akis pratinti prie saulės šviesos.

Tiesiai į šviesulį žiūrėti negalima - užtenka žvelgti jo kryptimi paeiliui tai viena, tai kita akimi, kitą užmerkus arba uždengus. Geriausia šį pratimą atlikti saulei tekant arba leidžiantis. Svarbu neįtempti regėjimo, laisvai mirksėti. Po šios procedūros užsimerkus akyse sumirga keletas šviesių taškelių. Kuo jų daugiau, tuo ji naudingesnė.