Naujas UCLA Health tyrimas atskleidė, kad ligoninių skubios pagalbos skyriuose gali trūkti minčių apie savižudybę ir elgesio požymių vaikams, berniukams ir juodaodžiams bei ispaniškiems jaunuoliams.
Tyrimas, paskelbtas žurnale JAMA atviras tinklasišanalizavo beveik 3 000 vaikų ir paauglių, kurie dėl psichikos sveikatos priežasčių kreipėsi į du skubios pagalbos skyrius Pietų Kalifornijoje, elektroninius sveikatos įrašus.
Naudodami mašininio mokymosi algoritmus, tyrėjai nustatė standartinius medicininių įrašų stebėjimo metodus, kaip pasiilgti jaunimo, susidūrusio su savižudybe. Taikant šiuos metodus, neproporcingai praleista su savižudybėmis susijusių apsilankymų tarp juodaodžių, ispanų, vyrų ir paauglių jaunuolių, palyginti su kitų rasių ir etninių grupių atstovais, jaunomis moterimis ir paaugliais.
„Taikant esamus metodus trūksta vaikų, o ne atsitiktinai“, – sakė dr. Juliet Edgcomb, atitinkama tyrimo autorė, UCLA Health Semel psichikos sveikatos informatikos ir duomenų mokslų centro instituto direktorė ir rezidentūros docentė. UCLA sveikatos psichiatrijos departamentas.
„Be tikslaus ir teisingo su savižudybe susijusių ekstremalių situacijų nustatymo, savižudybių prevencijos strategijoms sunku padėti gyventojams, kuriems jos siekia tarnauti.
Išvados padarytos vykstant JAV psichikos sveikatos krizei, kai 2008–2022 m. paauglių savižudybių mirčių skaičius kasmet išaugo 8 proc. Naujajame tyrime pabrėžiamas poreikis pagerinti savižudybės nustatymą ir spręsti šiuos skirtumus, sakė Edgcombas.
Standartinis metodas, kurį skubios pagalbos skyriai naudoja jaunimo savižudybei nustatyti, naudoja du veiksnius. Vienas iš jų yra pagrindinis rūpestis, dėl kurio pacientas ar slaugytojas kreipiasi į triažo slaugytoją. Antrasis yra diagnostikos kodai, kuriuos gydytojai naudoja kategorizuodami ir registruodami stebimus simptomus ir sąlygas.
Nors diagnostiniai kodai apima savižudybę, gydytojai gali koduoti pagrindinius sutrikimus ar simptomus, o ne patį savižudybę.
„Savižudybė yra transdiagnostinė“, – sakė Edgcombas. „Klinikai dažnai koduoja depresiją, traumą, gali naudoti simptomų kodą, pavyzdžiui, liūdesį, užuot priskyrę diagnostinį savižudybės kodą.
Siekdamas patikrinti šio standartinio metodo veiksmingumą, Edgcomb naudojo elektroninių sveikatos įrašų fenotipų nustatymą – metodą, kuris naudoja asmens medicininių įrašų charakteristikas, kad išsiaiškintų, kokia liga ar būklė jis serga.
Tyrėjai gavo elektroninius sveikatos duomenis iš 2700 6–17 metų vaikų ir paauglių, kurie 2017–2019 m. lankėsi skubios pagalbos skyriuose dviejuose akademinės sveikatos sistemos miesteliuose.
Be informacijos, surinktos taikant standartinį metodą, Edgcomb komanda taip pat perskaitė dešimtis tūkstančių pastabų, kurias gydytojai padarė per šiuos vizitus. Iš to tyrėjai nustatė, ar kiekvienas apsilankymas buvo susijęs su savižudybe, ir, jei taip, kiekvieną apsilankymą suskirstė į kategorijas pagal tai, ar jaunimui, be kitų kategorijų, kilo minčių apie savižudybę, parengiamųjų veiksmų savižudybei, bandymo nusižudyti ar nesusižalojimu, nesusijusiu su savižudybe.
Edgcombas teigė, kad tai lėmė „kriterijų“ kiekvienam iš 2700 apsilankymų, su kuriais galima palyginti skirtingus aptikimo metodus. Tada mokslininkai naudojo mašininio mokymosi algoritmus, kad nustatytų su savižudybe susijusius apsilankymus. Jie palygino standartinius metodus su platesniu fenotipų nustatymo metodu.
Kiekvieno algoritmo prognozė buvo palyginta su tuo, ką nustatė gydytojai. Be to, „Edgcomb“ taip pat suskirstė aptikimą pagal vaikų demografinius rodiklius, kad nustatytų, kaip gerai algoritmai atrinko su savižudybėmis susijusius apsilankymus tarp skirtingų gyventojų.
Palyginus nustatyta, kad įtraukus papildomus vizito duomenis, tokius kaip laboratoriniai tyrimai, vaistai ir psichinės sveikatos diagnozės, pagerėjo aptikimas ir sumažėjo skirtumai tarp skirtingų gyventojų ir mažumų grupių.
Pagal demografinius rodiklius vaikai buvo mažiau aptikti nei paaugliai.
„Tai taip pat yra stigma, nes gydytojai priima jaunesnius vaikus, gali patirti savižudybę“, – sakė Edgcombas.
Berniukai taip pat buvo aptikti mažiau nei moterys, o tai, pasak Edgcombo, yra problema, nes vyrai nusižudo keturis kartus dažniau nei moterys. Juodaodžių ir ispanų jaunuolių taip pat buvo mažiau aptikta nei jaunuolių iš kitų rasių.
„Jei esate juodaodis paauglys, linkęs į savižudybę, daug mažesnė tikimybė, kad jus aptiks, nei tuo atveju, jei esate baltasis paauglys“, – sakė Edgcombas.
Tyrime buvo naudojami elektroniniai sveikatos duomenys iš vienos sveikatos priežiūros sistemos, o norint dar labiau patvirtinti išvadas, reikėjo įvertinti kelis skubios pagalbos skyrius, sakė Edgcombas.
Edgcombas teigė, kad išvados rodo, kad reikia sukurti patobulintus savižudybių aptikimo algoritmus, kuriuos gali padėti dirbtinio intelekto pažanga natūralios kalbos apdorojimui, į kurią būtų galima įtraukti gydytojų pastabas.
„Neturėdamas diagnostinio kodo ar pagrindinio su savižudybe susijusio susirūpinimo, kitas gydytojas turi perskaityti medicininių įrašų užrašus, kad išsiaiškintų, ar vaikas negalvojo apie savižudybę, ar nemėgino“, – sakė Edgcombas. „Jei galime automatizuoti šį procesą ir padaryti savižudybę labiau būdingą gydytojui, galime daug nuveikti, kad pagerintume priežiūrą“.