Trečdalis vėžį išgyvenusių vaikų patiria didelę baimę, kad jis gali sugrįžti, atskleidžia tyrimas

Trečdalis vėžį išgyvenusių vaikų patiria didelę baimę, kad jis gali sugrįžti, atskleidžia tyrimas

Naujas „Concordia“ mokslininkų tyrimas rodo, kad trečdalis suaugusiųjų, sergančių vėžiu, baiminasi, kad vėžys pasikartos tokia stipri, kad tai gali rimtai paveikti jų kasdienį gyvenimą.

229 išgyvenusiųjų nuo vaikų vėžio skerspjūvio tyrimas, paskelbtas m JAMA tinklas atidarytasnustatė, kad 16,6 % ilgai išgyvenusių asmenų pranešė apie kliniškai reikšmingą vėžio pasikartojimo baimę (VCR), o dar 15,7 % pranešė apie aukštą FCR.

Nors manoma, kad šie skaičiai yra panašūs į tuos, kurie stebimi išgyvenusių suaugusiųjų vėžį, šis tyrimas pabrėžia, kad apskritai trūksta mokslinės literatūros apie suaugusius, išgyvenusius vaikų vėžį, sako pagrindinis autorius Alexas Pizzo, klinikinės psichologijos mokslų daktaras. Konkordijos elgesio sveikatos inovacijų laboratorijos studentas.

„Mes nematėme, kad būtų naudojamos tvirtos FCR priemonės, kurios būtų patvirtintos arba patikimos, kai kalbama apie tyrimus su vaikų vėžiu išgyvenusiais žmonėmis, todėl buvo sunku nustatyti paplitimo įverčius“, – sako jis.

„Žinoma, tam tikras baimės ar nerimo lygis dėl FCR yra visiškai normalus ir pateisinamas“, – priduria Nicole Alberts, Ph.D., Psichologijos katedros docentė ir atitinkama straipsnio autorė.

„Tačiau mes neturėjome daug įrodymų, kad tai pasiektų tokį lygį, kad išgyvenusiems žmonėms tai tikrai pradėtų kelti nerimą arba paveikti jų mokyklą, darbą ar santykius su žmonėmis.

Baimės išlieka net dešimtmečius po gydymo

Tyrėjai atliko išsamią duomenų analizę iš dalyvių, įdarbintų iš Vaikystės vėžio išgyvenimo tyrimo, retrospektyvios išgyvenusiųjų grupės, gydytų 1970–1999 m. visoje Šiaurės Amerikoje. Daugumai buvo praėjus dešimtmečiams paskutinis gydymas nuo vėžio.

Respondentų baimės lygis buvo įvertintas atlikus klausimynus, kuriuos jie užpildė tyrimo programėlėje, kurioje buvo prašoma įvertinti FCR simptomus, nerimo ir depresijos simptomus, savijautą, lėtinį skausmą ir kitas priemones. Bendri balai parodė, ar jie patyrė minimalų, aukštą ar kliniškai reikšmingą FCR lygį.

Kalbant apie demografinius kintamuosius, maitintojo netekę asmenys, kurie buvo bedarbiai arba įgijo koledžo ar bakalauro laipsnį, greičiausiai patyrė aukščiausią FCR lygį. Be to, išgyvenę asmenys, turintys neurologinę būklę, kuriems buvo atliktas dubens spindulinis gydymas, galūnės amputacija arba galūnes tausojanti operacija, greičiausiai patyrė FCR.

Tie, kuriems yra padidėjęs depresijos, nerimo ar abiejų lygių lygis ir kurie savo sveikatą įvertino kaip prastą arba teisingą, taip pat dažniau patyrė kliniškai reikšmingą FCR.

Albertsas, Kanados elgesio sveikatos intervencijų 2 pakopos tyrimų vadovas, pažymi, kad tyrimo skerspjūvio pobūdis neatskleidžia dvikrypčio ryšio tarp nerimo, depresijos ir FCR, o tai reiškia, kad nežinoma, ar nerimas, depresija ir bloga sveikata sukelia FCR arba atvirkščiai.

Tyrėjai teigia, kad tikisi, kad tyrimas paskatins gerinti suaugusiųjų, sergančių vaikų vėžiu, gydymą, pradedant trumpu galimų simptomų patikrinimu medicininių konsultacijų metu.

„Tai galėtų prasidėti keliais paprastais klausimais, kurie galėtų parodyti, ar reikia papildomo vertinimo“, – sako Albertsas.

„Kalbant apie ilgalaikį išgyvenimą, psichologinės pagalbos, kurią išgyvena, rūšys gali skirtis. Daugiau patikros padėtų, nors turėti išteklių jiems palaikyti visada yra sudėtinga.

Jie daro išvadą, kad tokios intervencijos kaip kognityvinė elgesio terapija kartu su sąmoningumu pagrįsta terapija gali padėti sumažinti FCR suaugusiems, išgyvenusiems nuo vaikų vėžio.

„Ši grupė yra unikali, nes jie toli nuo gydymo”, – sako Pizzo. „Mes tikrai nežinome, kokių rūpesčių jie turi. Ar jie nerimauja dėl pirminio vėžio atsinaujinimo, vėlesnių piktybinių navikų ar vėlyvų padarinių? Žinojimas, kad ši informacija būtų labai naudinga planuojant jų gydymą.”