Naujas straipsnis žurnale Vaiko raida parodo, kaip kai kurie Gvatemalos čiabuvių šeimos sąveikos aspektai iš esmės pasikeitė sparčiai globalizuojant, tačiau šeimos vis dar išlaikė unikalų tarpusavio sąveikos lygį.
UC Santa Cruz psichologė Barbara Rogoff penkis dešimtmečius dirbo su majų bendruomenėmis San Pedro la Lagunoje, Gvatemaloje, ir pastebėjo sudėtingą sklandų, įtraukų vaikų iš šių bendruomenių bendradarbiavimą. Prieš 30 metų atlikto tyrimo metu mamos ir jų du maži vaikai bendravo labai skirtingai, o visi 3 žmonės kartu tyrinėjo naujus objektus, kuriuos pateikė tyrėjų komanda.
Šio tipo bendradarbiavimas yra vienas iš pagrindinių mokymosi organizavimo būdo elementų, kurį Rogoff ir jos bendradarbiai pavadino mokymusi stebint ir įtraukiant į šeimos ir bendruomenės pastangas (LOPI). Tai įprasta tradicinė praktika daugelyje vietinių ir meksikiečių paveldo bendruomenių visoje Amerikoje, per kurią vaikai mokosi kartu su suaugusiaisiais įtraukdami į visą kasdienę savo šeimos ir bendruomenės veiklą.
„Kiekvienas prisideda, imdamasis iniciatyvos bendradarbiauti ir skatinti grupės kryptį, o šios bendros veiklos metu vaikai gauna grįžtamąjį ryšį ir pataisymus apie savo indėlį“, – aiškino Rogoffas. „Bėgant metams, geresnis šio mokymosi būdo supratimas įkvėpė pedagogus ir vystymosi psichologus visame pasaulyje ir palaikė čiabuvių ir meksikiečių paveldo bendruomenes, kurios stengiasi išlaikyti šį mokymosi organizavimo būdą.
Kadangi LOPI labai skiriasi nuo Vakarų požiūrio į mokymąsi klasėje, Rogoffas susimąstė, kaip globalizacija gali paveikti San Pedro la Lagunos praktiką. Taigi tyrimo grupė pakartojo savo tyrimą su giminaičiais iš tų pačių šeimų, kurios dalyvavo pradiniame tyrime.
Naujasis tyrimas parodė, kad dabartinės motinos ir dviejų mažų vaikų grupės dabar bendradarbiavo tarp visų grupės narių maždaug perpus dažniau nei jų pirmtakai prieš 30 metų. Šiuo atžvilgiu dabartinės majų šeimos tampa panašesnės į Europos Amerikos viduriniosios klasės šeimas, kurios panašiomis aplinkybėmis dažnai bendraudavo taip, kad neįtraukdavo bent vieno iš trijų dalyvių.
Kai kurios tendencijos, galinčios prisidėti prie šių majų šeimos sąveikos pokyčių, yra mažėjantis vietinių majų kalbos ir kultūrinės praktikos vartojimas bei didėjantis įsitraukimas į Vakarų mokyklą ir skaitmenines technologijas. Rogoff ir jos absolventų bendradarbis taip pat pažymėjo, kad didesnis kėdžių ir sofų naudojimas, o ne tradicinė praktika klūpėti ant kilimėlio ant grindų, padidino fizinį atsiskyrimą, kuris, atrodo, trukdo bendradarbiauti.
Tačiau majų šeimos vis tiek labai skyrėsi nuo Europos amerikiečių šeimų tuo, kad išlaikė harmoniją bendraujant su minimaliais konfliktais. Dabartinės majų šeimos, panašiai kaip ir jų pirmtakai, harmoningai įsitraukė į visas, išskyrus maždaug 5 %, tyrime dalyvavusių sąveikų, palyginti su Europos Amerikos šeimomis, kurios daugiau nei 20 % laiko sąveikavo panašiomis sąlygomis.
Atlikdami susijusius tyrimus, Rogoffas ir jo kolegos taip pat nustatė, kad bendradarbiaujant Europos paveldo vaikai labiau linkę vadovauti, ignoruoti ar priešintis ir derėtis dėl atskirų idėjų ir tikslų, o ne bendradarbiauti su abipuse nuomone, siekdami sukurti bendrą viziją.
Priešingai, harmoningų santykių palaikymas yra pagrindinė daugelio vietinių bendruomenių visoje Amerikoje kultūrinė vertybė. Rogoffas mano, kad šis akcentas yra svarbus ne tik majų bendruomenei, bet ir gali padėti kovoti su daugeliu socialinių ir aplinkos problemų, kurias globalizacija atnešė visame pasaulyje.
„LOPI yra stiprybė mokytis ištisoms bendruomenėms, įskaitant vaikus, kurie mokosi kaip budrūs, bendruomeniškai mąstantys bendradarbiai“, – sakė Rogoffas. „Tai buvo žinoma daugelio bendruomenių kasdieniame gyvenime ir vyresniųjų išmintyje dar prieš mūsų mokslinių tyrimų pastangas. Suteikus LOPI supratimą daugiau žmonių įvairiose kultūrose, mes visi galime išmokti būti bendruomeniškesni.”