Remiantis tyrimo laiške, paskelbtame internete rugsėjo 3 d. JAMA tinklas atidarytas.
Michaelas L. Chenas iš Stanfordo universiteto Kalifornijoje ir jo kolegos naudojo stebėjimo, epidemiologijos ir galutinių rezultatų programos 17 registrų duomenų bazę (2000–2020 m.), kad ištirtų, ar specifiniai vėžio gydymo būdai yra susiję su mirtimis nuo savižudybių. Analizė apėmė 5,16 mln. pacientų, kuriems pirmą kartą buvo diagnozuotas pirminis vėžys.
Tyrėjai išsiaiškino, kad 0,1 procento pacientų mirė nuo savižudybės. Tarp pacientų, kuriems nebuvo atlikta operacija, mirtingumas nuo savižudybių buvo didžiausias dėl kasos, stemplės, plaučių ar bronchų ir skrandžio vėžio. Standartiniai mirtingumo rodikliai svyravo priklausomai nuo chirurginės būklės, tačiau padaugėjo savižudybių atvejų tarp pacientų, kuriems nebuvo atlikta operacija.
Visuose vėžio etapuose pacientai, kuriems nebuvo atlikta operacija, bet kuriems buvo rekomenduota atlikti operaciją labai patikimai, buvo didžiausias mirtingumas nuo savižudybių. Pacientų, sergančių kasos vėžiu, savižudybių dažnis buvo 331 proc. didesnis nei visos populiacijos, tačiau šis rodiklis skyrėsi priklausomai nuo gydymo metodo: 77 proc. didesnis po operacijos, 598 proc. didesnis be operacijos ir 1011 proc. didesnis be operacijos, nors operacija buvo rekomenduojama.
Panašūs modeliai buvo pastebėti pagal vėžio stadiją, rasę ir etninę kilmę, amžių ir lytį pagal chirurginę būklę. Nebuvo pastebėta jokių sąsajų tarp radioterapijos ar chemoterapijos ir savižudybių mirčių.
„Net tarp pacientų, sergančių pažengusia vėžio stadija, mirtingumas nuo savižudybių buvo mažesnis tarp tų, kuriems buvo atlikta operacija, o tai rodo, kad vien tik pažengusi stadija neatsižvelgia į gydymo skirtumus“, – rašo autoriai.