Wilmerio akių instituto (Johns Hopkins Medicine) mokslininkų atliktas tyrimas paaiškina ne tik tai, kodėl kai kuriems pacientams, sergantiems šlapia su amžiumi susijusia geltonosios dėmės degeneracija (arba „šlapiu“ AMD), regėjimas nepagerėja gydant, bet ir kaip galima naudoti eksperimentinį vaistą esamas šlapias AMD gydymas, siekiant išsaugoti regėjimą.
Šlapioji AMD, viena iš dviejų AMD rūšių, yra progresuojanti akių liga, kurią sukelia tinklainės kraujagyslių, šviesą jutiančio akies audinio, kuris taip pat perduoda regėjimo signalus į smegenis, perteklius. Tokios kraujagyslės, kurias sukelia per didelė baltymo, vadinamo VEGF, raiška, dėl kurio auga kraujagyslės, išteka skystis arba kraujuoja ir pažeidžia tinklainę, sukeldamos regėjimo praradimą.
Nepaisant didelio regėjimo praradimo, kurį dažnai patiria šlapią AMD sergantys žmonės, mažiau nei pusei pacientų, gydomų kasmėnesinėmis akių injekcijomis, vadinamomis anti-VEGF terapija, pastebimas reikšmingas regėjimo pagerėjimas. Be to, tų, kuriems pagerėja regėjimas, dauguma jų laikui bėgant praras.
Visoje ataskaitoje, paskelbtoje lapkričio 4 d Nacionalinės mokslų akademijos darbaiWilmerio vadovaujama tyrėjų komanda dalijasi, kaip tokie anti-VEGF gydymo būdai iš tikrųjų gali prisidėti prie regėjimo pagerėjimo trūkumo, sukeldami per didelę antrojo baltymo ekspresiją. Baltymas, žinomas kaip ANGPTL4, yra panašus į VEGF, nes taip pat gali paskatinti nenormalių kraujagyslių perprodukciją tinklainėje.
„Anksčiau pranešėme, kad ANGPTL4 padaugėjo pacientams, kurie netinkamai reagavo į gydymą anti-VEGF“, – sako Akrit Sodhi, MD, Ph.D., atitinkamas autorius ir oftalmologijos docentas bei Branna ir Irving Sisenwein oftalmologijos profesorius. Johnso Hopkinso universiteto medicinos mokykloje ir Wilmerio akių institute.
„Tai, ką matėme šiame dokumente, buvo paradoksalus ANGPTL4 padidėjimas pacientams, kurie gavo anti-VEGF injekcijas – pati anti-VEGF terapija įjungė šio baltymo ekspresiją.”
Grupė palygino VEGF ir ANGPTL4 lygius 52 pacientų, sergančių šlapia AMD, akių skystyje įvairiuose anti-VEGF gydymo etapuose.
Prieš anti-VEGF injekcijas pacientams, sergantiems šlapia AMD, buvo didelis ANGPTL4 ir VEGF baltymų kiekis. Po gydymo jų VEGF lygis nuspėjamai sumažėjo, tačiau ANGPTL4 lygis padidėjo, o tai rodo, kad ANGPTL4 išliko aktyvus po anti-VEGF injekcijų, o gydymas prisidėjo prie ANGPTL4 padidėjimo.
Toks ANGPTL4 aktyvumas gali sukelti kraujagyslių peraugimą ir regėjimo pagerėjimo stoką.
Tada komanda ištyrė būdus, kaip užpildyti atotrūkį tarp pacientų, kuriems padidėjęs ANGPTL4 po gydymo anti-VEGF, išbandydama eksperimentinį vaistą 32-134D pelėms su šlapia AMD.
Vaistas sumažina trečiojo baltymo, HIF-1, kuris, kaip žinoma, yra susijęs su šlapia AMD ir diabetine akių liga, dėl jo vaidmens įjungiant VEGF gamybą, kiekį. Tyrėjai manė, kad HIF inhibitorius 32-134D turėtų panašų poveikį ANGPTL4 po gydymo anti-VEGF, nes ANGPTL4 gamybą taip pat įjungia HIF-1.
Pelėms, gydomoms 32-134D, komanda pastebėjo HIF-1 ir VEGF lygio sumažėjimą, taip pat sumažėjusį ANGPTL4 lygį ir kraujagyslių peraugimą. Pelės, gydytos tik anti-VEGF terapija, patvirtino komandos išvadas apie žmones: VEGF lygis buvo mažesnis, tačiau ANGPTL4 lygis padidėjo, todėl anti-VEGF terapija negalėjo visiškai veikti, kad būtų išvengta kraujagyslių augimo (ir regėjimo praradimo).
Tyrėjai taip pat nustatė, kad 32-134D derinimas su anti-VEGF gydymu užkirto kelią HIF-1, VEGF ir ANGPTL4 padidėjimui. Šis gydymo derinys buvo veiksmingesnis nei bet kuris vaistas atskirai, o tai žadėjo gydyti šlapią AMD.
„Šis darbas atskleidžia būdą, kaip pagerinti anti-VEGF gydymą visiems pacientams ir potencialiai padėti pacientų, sergančių šlapia AMD, pogrupiui, kurie laikui bėgant vis tiek praranda regėjimą, nepaisant gydymo“, – sako Sodhi.
„Tikimės, kad šis (projektas) padės siekti trijų su šlapiuoju AMD susijusių tikslų: padaryti dabartinį gydymą kuo veiksmingesnį, nustatyti naujus gydymo būdus ir neleisti žmonėms sušlapti AMD.