Priimant sprendimus neapibrėžtose situacijose yra kasdienio gyvenimo dalis. Nauji Minesotos universiteto medicinos mokyklos tyrimai atskleidė tą nerimą ir apatiją – dvi įprastas, bet atskiras emocines būsenas – iš esmės skirtingiems žmonėms mokosi ir priima sprendimus.
Išvados skelbiamos Biologinė psichiatrija: kognityvinis neuromokslas ir neurovaizdis.
Tyrime buvo tiriama, kaip nerimas ir apatija ar susidomėjimo ir entuziazmo stoka veikia žmonių suvokimą apie netikrumą ir vėlesnį jų sprendimų priėmimo elgesį. Naudodamiesi elgesio eksperimentų ir skaičiavimo modeliavimo deriniu, tyrėjai ištyrė, kaip daugiau nei 1000 dalyvių pasirinko dinamiškoje aplinkoje, kur jie turėjo pakartotinai nuspręsti, kaip tyrinėti naujas galimybes ar prilipti prie pažįstamų.
„Nors nerimas ir apatija dažnai kyla tuo pačiu metu klinikinėmis sąlygomis, mūsų išvados rodo, kad jie iš tikrųjų lemia priešingus modelius, kaip žmonės apdoroja netikrumą ir priima sprendimus“, – sakė MD Alexander Herman, MD, Ph.D., Medicinos mokyklos psichiatrijos profesorius. „Tai padeda paaiškinti, kodėl šioms sąlygoms gali prireikti skirtingų terapinių metodų.”
Pagrindinės išvados yra:
- Nerimo asmenys suvokia didesnį aplinkos nepastovumą ir ištirti daugiau galimybių, ypač po neigiamų rezultatų
- Apatietiniai asmenys mano, kad rezultatai yra labiau atsitiktiniai ir rodo sumažėjusį tiriamąjį elgesį
- Suvokiamo nepastovumo ir atsitiktinumo santykis tarpininkauja nerimo ir tiriamojo elgesio ryšiui
„Šios emocinės būsenos turi įtakos tiek atvirumo naujoms patirtims, tiek suvokimui apie nenuspėjamumą pasaulio“, – sakė Ph.D. Xinyuan Yan, Ph.D. „Pavyzdžiui, nerimastingas asmuo gali vertinti darbo rinką kaip nenuspėjamą ir reikalauti nuolatinio budrumo – nepaisant to, kad nepaisant atmetimų, neabejotinai tikrina darbo lentas. Kažkas, patyręs apatiją, gali vertinti, kad darbas ieško kaip atsitiktinis, naudojant tą patį gyvenimo aprašymą – netikintys pokyčiai nebus svarbūs.”
Šis tyrimas suteikia naują pagrindą, kaip suprasti, kaip emocinės būsenos daro įtaką sprendimų priėmimui, turint svarbų poveikį neuropsichiatrinių sąlygų gydymui. Rezultatai rodo, kad terapiniai metodai gali būti veiksmingesni, jei jie pritaikomi tam, kaip pacientai suvokia ir apdoroja netikrumą.